Pagirių ryšio kanalas (1)

Per ilgus gėrimo metus išsiugdžiau tokį įprotį – užrašinėti viską, kas vyko vakarykščio vakarėlio metu. Gerai, gal ne viską, ne iš karto, bet didesniąją dalį, ir kaip išeina: iškraipytomis detalėmis, spontaniškai, bendrais bruožais. Juk naudinga prisiminti, kas gero vyko visą naktį, taip? Kitą rytą perskaitau – pasidaro aiškiau ir ramiau. Ką veikiau vakar? Viskas aprašyta. Štai vienas vieno vakaro pavyzdys (nurašytas iš telefono žinučių saugyklos, bloknoto, kavinės servetėlės, tualetinio popieriaus skiautės, pavogtų laiškų vokų, baro čekio):
– Pzė viskis pas JonąąX:) ą, paskui kršomėėės su D...;lą,! 1) ptoo einamesuvisais p agert į bara[play] ZeltaBumba 5: 8. Guminė boba lendaprie manes ir laižpa-nenukamon-suka o geras 2) mes kavinėj. 3) jau mždAg be bapkių atakTxsi einu manooo. 9

Kai kita rytą perskaitau tokius išterliotus skutus ir vakaro likučius, įvykius atgaminti galima lyg per šnypščiantį teliką transliuotą filmą (kas, žinoma, yra apytikris palyginimas, juk buvau trūkęs, kaip nukirptas kabelis). Bet įdomiausia, kad vizualiai viskas įskaitoma, kaip prastas priešo šifras pergalės dieną – niekaip nepaslėpsi, net nuo savęs. Mano raštas, mano raidės. Kad ir kokios kreivos, susipynę į vieną eilutę – mano mažulės. Išdavikės. Aš jas rašiau, 45-iais laipsniais pakrypęs į plokštumą, o gal gulomis. Rašiau, nes (beveik) norėjau prisiminti, linkėjau sau žinoti. Pranešti, kas buvo. Didingas istorijos perdavimas pačiai artimiausiai kartai – man. Į pačią artimiausią ateitį – rytojų. Aš gerbiu šį ryšio kanalą.

Pirmą vasaros rytą nubudau baltų dažų klane nepažįstamo viešbučio kambary. Būtų visai smagu! Tačiau nieko panašaus nebuvo minima mano užrašuose – lyg vakar dienos ataka būtų praėjusi be pėdsakų. Įvykių be užuominų dar nėra buvę. Ypač apie dažus. Juos tikrai būčiau sau priminęs – toks įdomus dalykas, tirštas spalvotas kibirėlis. Bet raštelis ant mano trumpiki7 minėjo tik „3 pedikas iš teksaaso, gėrėm JDxxxxx5 ir tada (brūkšnys) Dos bergenias para ti (gėlytė) (neįskaitoma)... “. Tai akivaizdžiai nepadeda. Kur dažai? Kur užuomina? Paslaptis, kaip reta; niekada nematyta naujovė. Kaip tik tada užėjo dar nenusileidęs draugas, iš vakar dalyvavęs visose smagybėse, ir kažkaip kreivai tarstelėjo: „Kiek dar tu nešiosi tą šūdą ant kaktos? “ Pasirodo, kažką buvau pražiūrėjęs. Gal kažką buvau užsidėjęs. Veidrodžio pagalba atsikračiau priešiško organizmo, bet įtarimas liko.

[laukite tęsinio]