Kaltės jausmas

NEMIEGOJAU šiąnakt, tad ir keltis neteko. Valgiau kažką kažkada, bet tiksliai nežinau, nei ką, nei kur, ir laiko tikslaus, kada tai nutiko, pasakyt negaliu, tik viena žinau tvirtai - su kuo tai nevalgiau jau ypač seniai.

Na, o lubos, ką jos..? žiūrėk į jas kiek tik lenda, gali ir kalbėt su jomis jei tol noro turi. Tačiau jos tau neatsakys, nepatars, net nelinktels pritariamai. Tad ir vėl mano bei lubų pokalbis buvo Paprasčiausias monologas.

Staiga mano monologą nutraukė mintis garsenė už paties tariamus žodžius: Kas man?! Gal aš miręs? – ne, to negali būti – tuojau pat suformulavau atsalkymą į kątik iškilusį klausimą ir ėmiau ieškoti argumentų, kodėl aš turėčiau būti gyvas. Jei aš būčiau miręs, tuomet kogero nejausčiau nugarą veriančio šalčio sklindančio iš plyšių esančių čia pat, po manimi ir veikiausiai nepatirčiau to diskonforto kurį sukelia kietos, medinės grindys ant kurių bėja dabar kaiptik ir stypsau jau porą valandų. O beto juk akių nerėžtų ir tas taip akinantis lubų baltumas, kuris bėja taip drąsko vyzdžius tarytum saulė, kai mėgini ilgėliau pažvelgt į ją be tamsių akinių. Galiausiai kogero nejausčiau netgi laiko, nejausčiau to, kad čia guliu jau geras dvi valandas. Juk mirties valanda egzituoja tik gyviesiems, o žmogui kuris jau seniai išleidęs paskutinį kvapą, medinėje dėžėje po truputį slenka gilyn į duobę, kad priaertėtų šešiomis pėdomis arčiau žemės branduolio laikas nebeturi jokios reikšmės.
Tuomet gal man koma? Šmėsteli kita mintis į kurią iškart reaguoju rušiuodamas visus už ir prieš į atskiras krūveles, sumuodamas rezultatus, akylai stebiu svarstykles, žvelgiu į kurią pusę labiau pasviręs jų ciferblatas. Teisingai man koma, taip ir yra!!! Esu girdėjęs jog žmonės esantys komos būsenoje girdi garsus, artimųjų balsus, neretai netgi regi vaizdinius, iškarpas iš savo gyvenimo tarsi nuotraukų albume ar kasėtėse įrašytuose buitiniuos vaizdo klipuose. Tačiau, tai irgi nelogiška, jei man koma ir dabar aš regiu vieną iš tų savo praeities įrašų, tai tuomet, kuri tai akimirka? kuri dabar tokia džiugi diena, kad ją staiga imiau regėti mirties akivaizdoje? Kuo ši diena man įsimintina taip, kad ją regiu kaip vieną iš esminių savo gyvenimo dienų?
Tuomet kūnu staiga nuvilnija šaltas, kaip katik iš po ežero ledo ištraukto skenduolio kūnas šiurpas, lydimas dar šaltesnio prakaito gausių lašų ir staiga pagalvoju: Nejaugi mano gyvenimas toks beviltiškas, toks nuobodus, kupinas beprasmybės, jog vaizdajuostė kurioje dabar turėčiau regėti geriausias savo gyvenimo akimirkas užpildyta vien tik įrašu kuriame figuruoja vos vienas veikėjas – lubos.
Na ir pagyvenau - tariu sau - nugyvenau išties smagų gyvenimėlį. ŪŪŪ lubos!!! Ar nepritarsite man?! Nagi, sakykite, juk gerai kartu pašėliojome?! Ei netylekit! Nejaugi drovitės manęs? Kaip jūs galite drovėtis manęs po to, kai mes kartu šitiek patyrėme?!
Galiausiai  priėjau išvadą jog man negali būti ir koma, priešingu atvėju kodėl aš regiu, tai ko visai nepažystu ir kas veikiausiai visai nieko apie mane taippat nenutuokia – lubas kurios man visą šį laiką dar nepratarė nė žodžio, juk tikri draugai taip nesielgia. Tad nusprependžiau veikiau pereiti prie kito šios bylos verdiktą galinčio priartinti, patvirtinti arba paneigti, o gal netgi  leisiančio pabaigti bylos procesą amžiams liūdytojo –
Klinikinės mirties!
Nagi pone klinikine mirtie, prašome pasidėti dalgį šalimais, atsistoti priešais prisiekusiuosius, ir pridėjus ranką prie Biblijos garsiai ir aiškiai ištarti  šiuos žodžius:
Aš, Klinikinė mirtis, visų čia susirinkusiųjų akivaizdoje prisiekiu, sakyti tiesą ir tik tiesą, lai padeda man Dievas!
Taip, šįkart apsirikti negaliu – pamaniau sau - jau kas, kas, o klinikinė mirtis tikrai pritars mano teorijai. Beto visa tai gan logiška turint omenį, jog ar tik ne apie baltą šviesą priešais akis, visi lyg vienas, kalba žmonės patyrę klinikinę mirtį ir sėkmingai išsikabaroję iš jos? Gal priešais akis man styrančios lubos ir yra ta baltoji šviesa apie kurią išgyvenusieji dažnai pasakoja? Taigi jei visa tai ką dabar manau yra tiesa vadinasi, pagal planą dabar galimi du variantai: arba visgi betkurią akimirką tapsiu mirusiu (vadinasi jau pačioje šio pamąstymo pradžioje buvau beveik teisus manydamas jog aš tikriausiai miręs) arba mane pažadins širdį slegiantys, monotoniški kas 3 – 5 sekundes pasikartojantys, defibriliatoriaus dūžiai ir pabudęs kokioje nors ligoninės palatoje prisidėsiu prie tų kurie narsiai kovėsi ir nugalėjo mirtį sprinto bėgime link baltosios šviesos.
Na kagi, manykim kad man klinikinė mirtis ir, kad aš kaiptik šiuo metu pakeliui į traukinį tarp gyvenimo ir mirties, esantį šios akinančios šviesos pabaigoje. Jei tai tiesa, tuomet kodėl po šimts aš nejudu iš vietos? kodėl šviesa visą šį laiką nė per nago juodimą nepriartėjo, neatitolo? Gal man atsirišo sportbatis ir nejudu todėl, kad kaiptik šiuo metu sustojau jo užsirišti? Tačiau lukterkit, aš juk be sportbačių. O svarbiausia, štai kas, tad kas dabar laimi šias lenktynes, aš ar mirtis? Visgi, kad ir kaip atkaliai buvau pasiryžęs kovoti jog galiausiai galėčiau sau pripažinti klinikinės mirties teoremą esant teisinga, kažkur giliai širdyje jaučiau jog, tai negali būti tiesa ir jog metas man ieškoti kito kelio gebančio nuvesti mane prie tinkamų durų kurias atvėręs pagaliau galėčiau pasigirti atradęs tiesą.
Staiga nejučia ėmiau suvokti jog visą šį laiką pats save niekingai apgaudinėjau. Tiesa netik šias dvi valandas buvo čia pat, šalia manęs, ji buvo čia ir vakar, ir užvakar ir dar prieš kiek tik nori dienų ar bemiegių naktų. Tai tik mano kaltė jog buvau toks žioplas ir visą šį laiką tos tiesos negalėjau pasiekti, negalėjau, o tiksliau nenorėjau ištiesti rankų ir sugniaužti jos. Dabar man viskas ėmė aiškėti. Pasijutau taip tarytum staiga bučiau aplietas šaltu vandeniu iš kibiro ir atsipeikėjąs po saulės smugio. Štai pagaliau įsijungė ir vaizdo magniatofonas ir nuotraukos viena po kitos ėmė skrieti priešais akis. Dabar jau nebemačiau aš lubų, mačiau tik tiesą, kuri pasirodo ne bereikalo mano paties buvo kruopščiai paslėpta, kad jos neišvystų netik pašalinis asmuo, o visų pirma, kad nerasčiau aš pats.
Tie vaizdiniai priešakyje buvo tobulas mano netobulumo įrodimas, įkaltis teisme kurio teisėjas, prisiekusysis ir teisiamasis buvau tik aš pats. Ėmė skrieti datos, kai melavau, pasipylė melagingi pranešimai kuriais neva maniausi išsisukti ir labai klydau galvodamas, kad mano melas buvo tobulas, kad jokiu būdu negaliu sudegti. O blogiausia tai jog atsakymas į mano klausimą buvo tik dar vienas klausimas į kurį atsakymo rasti niekaip nepajėgčiau  net pasitelkdamas formules gebančias tiksliai apskaičiuoti, smėlio smiltelės svorį, žemynų judėjimo greitį, vidutinio vandens ląšo tūrį ar išdavytės skukeltos ašaros daromą žalą. Ne, išdavystės neišmatuosi, melo sukeltos, katasrofos nepadės apskaičiuoti jokia, net ir pati tobuliausia skaičiavimo aparatūra. Nebuvo ir niekada nebus teorijos galinčios patvirtinti išdavystės naudą. Tokios teorijos neišmąstė nė vienas miręs, ir neirmąstys nėvienas gyvas ar gimsiantis filosofas. Atsakymo į mano klausimą: KODĖL aš taip su JA pasielgiau?!!!... nėra, nebuvo ir veikiausiai nebus jo niekada. Kodėl pelnęs jos pasitikėjimą pasišalinau? Kodėl palikau ją likimo valiai, tuomet kai jai manęs reikėjo labiausiai?... Kodėl...? Kodėl...? Kodėl...?! Ir dar nesuskaičiuojama daugybė kodėl?! Šiuo metu norėčiau žinoti tik viena, gal kas nors man padės atsakyt į tai, kur sunčiami atsiprašymai nuskriaustiesiems kurių tarp gyvųjų nebėra jau seniai? Norėčiau nusiūsti jai siuntinį. Galbūt net su laišku, jei atrasčiau jėgų suformuluoti tinkamus žodžius, jei tik visų pirma išdrįsčiau sumanytus žodžius užrašyt. Siuntinį su laišku kuriame savo krauju ir ašarom parašyčiau jog APGAILIASTAUJU.

Skirama jai – (1986 – 2006):

Bilietas į vieną pusę dausų link jau įsigytas
Mes visi po vieną tokį turim,
Telieka mums suvokt jį egzistuojant
Su nepažymėta dar išvykimo data, 
Pažymės ją ne kas kita, tik laikas,
O likimas lemiamą štampą uždės.

Atleisk už tai, kad buvau tavo likimu sutrumpinusiu laiką ir uždėjusiu paskutinį štampą.

2009 m. gruodis 11 d.