o aš tik sėdžiu ir mąstau

Mirė. Kas? Dar viena akimirka. Tau nesvarbu, nes niekad jos nemylėjai. Tau nesvarbu, nes ji tavęs neapkabino ir nepaglostė. Tu džiaugies, nes liko dar viena akimirka mažiau. Mažiau kančios, tylėjimo, skausmo. Dingo viena akimirka. Mirė. Išnyko taip, kaip išnyksim ir mes. Iš laiko, iš pasaulio, iš atminties. Ir niekam nerūpės. Taip, kaip nerūpi ir ta sekundė, kurios nebėra.
Mirė dalelė praeities, o tu sėdi ir nežinai. Ir nesvarbu tau, kad jai skauda. Ir nesvarbu tau, kad ji šaukia tave. Savanaudis. Tik tiek tegaliu pasakyt.
Verkia. Kraujo ašarom verkia žaizda. Taip, ta pati žaizda, kurią tu paslėpei po baltu tvarsčiu. Sakai, kad rūpinies. Sakai, kad saugai ją nuo bakterijų. O kokia tiesa? Pasakyt? Tu tik nenori matyt jos ašarų, nes nemoki paguost. Žaizdos šiaip sau neatsiranda. Žaizdos atsiranda tada, kai kenčia siela. O tu nematai. Tu jau nebegirdi, kad tavo esybė klykia. Kodėl? Nes nenori girdėt. Per daug tavo paviršius yra užsiėmęs, kad klausytų vidaus. Per daug užsiėmęs, kad pastebėtų kraujo ašaras ant tavo vergiškos sielos veido, tekančias jai iš akių. Tu žiaurus. Žiaurus akimirkai. Žiaurus mirčiai. Ir žiaurus savo sielai. O aš tik sėdžiu ir mąstau.