Aš – liepsna

Nesu aš daiktas, bet gyvuoju aiškiai,
Nesu šaltinis trykštantis prie kelio,
Nevalgo niekas mano gelsvo laiško,
Suglostyto į pailgą tūtelę.

Aš daug galiu – išaugu netikėtai
Ir pavirstu į siautėjantį džiną,
Nors mano rankos lengvos ir nekietos,
Jos niekam nieko žemėj negražina.

Išmokite iš manęs saikingumo –
Tiktai tada nebirs nuo sienų tinkai –
Ir neliūdėsit vieniši suglumę,
Ir nereikės statyt kapuos paminklų.

Jūs manęs nevaržykite su vamzdžiais,
Nedarinėkit į metalo kolbą,
Tada aš nedraskysiuos akivaizdžiai,
Ir neraudosit nuo manęs apstulbę.

Ir dykumoj, ir šiaurėj manęs reikia –
Suminkštinu ir mėsą, ir daržoves,
Su tais aš visad kas gyvena taikiai,
Lobius su manimi jie susikrovė.

Senovėje, kol manęs nemokėjo
Įaudrinti ir iš gelmių išgauti,
Susirgdavo nuo šalčių ir nuo vėjų
Ir mirdavo nespėję net išaugti.

Mane kaip Deivę šlovino ir gerbė,
Net vaidilutės gražios ir santūrios,
Aukodavo man sausą miško kerpę
Ir likimus iš manęs savo būrė.

Ir jei mane netyčia užgesinę,
Išeidavo kitur ieškoti lauko,
Jiems iš aukštai ne tik dangus grasino,
Bet ir kiti pavojai sunkūs laukė.

Neleiskit man išplisti, įsisiautėt,
Kai vėjai mano drapanas vėsuoja –
Tada ryju ne tik namus su aukštais,
Bet ir laukuos brandintą vasarojų.

Ir jei nespėsit pasitraukt nuo tako,
Į pagirias mieguistas įsivėlę –
Sukniubs pasaulis liepsnose apakęs,
Beliks iš jūsų pelenų krūvelė.

Aš ir gyvuos ir mirusiuos įaugus –
Kartu su jais pasaulį šį globoju,
O po mirties – neprietelis ar draugas –
Smilkstu duobėj be ženklo, be pavojų.