„Galutinis tikslas yra ji“

SAPNAS NR. 1

„Galutinis tikslas yra ji“

Akys užmerktos - pradžia:

Jis sunkiai juda į priekį savojo tikslo link, tikslas miglotas, tačiau jam matyti jog aiškus, suprantamas ir žūtbūt reikalingas. Tamsu. Naktis. Kaulus veria stingdanitis šaltis. Dangus nepailsdamas siunčia gausų kiekį snaigių žemės link. Toji žemės ir dangaus dvikova primena oro desantininkų antpuolį, kai kariai gausiai leidžiasi iš dangaus, stengdamiesi užimti kuo patogesines pozicijas žemėje. Taip ir snaigės gausiais būriais krinta iš dausų gaubdamos vis didesnius teritorijos plotus. Tiesa žemės nėra kam ginti tad ši nuolankiai pasiduoda snaigių desantui ir regis, nors kova dar tik prasidėjo, ji jau ruošiasi pralaimėjimui, bei žiemos miegui stingdančiame baltame patale.
Akyse nieko nematyti, antakius slegia sušalusios ašaros sukeltos smarkaus vėjo ir gausių kritulių. Akių vokai tarsi suspausti spaustukais ir pakabinti ant skalbinių virvės, čia pat kur kabo senos, tačiau po skalbimo naujam gyvenimui prikeltos trumpikės ir ryškūs, skambiais užrašais išmarginti krepšinio komandos marškinėliai su numertiu ant užpakalinės dalies.
Tačiau mintyse šaknis giliai suleidęs vis taspats, tik jam vienam suprantamas galutinis tikslas, kurio akivaizdu jog šiąnakt pasiekti nepavyks mat jį apleidžia jėgos. Kūnas nuo nuovargio tampa nebeklusnus valiai, todėl jis karts nuo karto metasi tai į vieną tai į kitą tako pusę. Būtina nedelsiant kažkur prisiglausti. tačiau kur? Juk iš abiejų pusių jį supa miškas, aplinkui nematyti nė gyvos dvasios, tik beribis takas autostrados pašonėje kuriuo jam tenka stumtis atiduodant paskutinias jėgas.
Štai prieglobstis dešinėje tako pusėje, regis sukurtas jam, atsidūręs jo kelyje būtent tokiu metu, kai to jam labiausiai reikia, tarsi tas kampelis būtų gimęs iš jo paties minčių galios arba sukurtas dėl tokių, kaip jis – išsekusių, sustirusių keliautojų ieškančių savo tikslo, savojo finišo.
Tai kažkoks senas namas kiek tolėliau tako gale, miške, tarp medžių. Taigi jis nuklysta nuo kelio vedančio galutinio tikslo link vildamasis atgauti šiuo metu jau beveik maksimaliai prarastas jėgas tame apgriuvusiame pastate. Ne pati puikiausia vieta nakčiai pralesiti, tačiau šioje situacijoje vargu ar galima tikėtis ko nors prabangesnio. Durys neužsklestos, šiektiek pravertos, tad po akimirkos štai jis jau ir viduje.
Už durų jį pasitinka vienas gan nemažas kambarys užgriozdintas gausybe daiktų kurių pavidalų ir paskirties šioje aklinoje tamsoje neįmanoma ižiūrėti. Matyti tik blankūs gintariniai blyksniai kažkur namo gilumoje. Tai tikriausiai rusiana ugnis esanti kiek tolėliau stovinčioje statinėje. Tai akivaizdus liudijimas jog šičia kažkieno neseniai būta. Ugnis jam kaiptik šiuo metu yra labai reikalinga, mat jis dabar yra jau visiškai sustiręs. Būtina sušilti, o be to prieš akis dar ilga, žvarbi naktis kurioje tūnoti be šviesos ir šilumos būtų rizikinga. Ištrauktas degtukas kurio pagalba įplieskiama paskutinė cigaretė, bei poto pažadinta ugnis statinės dugne. Pora medinių pliauskelių padeda ugniai vėl atsistoti visu ūgiu jam priešais veidą. Svylanciu plaukų kvapas susimaisęs su šviesa ir šiluma, kaip mat užipildo šaltus ir tamsius seno namo griuvesių užkampius, suteikia aplinkai jaukumo, stabilumo. Regis jis apsvilo antakius bekurdamas laužą, tačiau ypatingos svarbos šiam įvykiui jis nesuteikia (kogero nė pats viso to nepasjuto), tik atsesėda kampe, netoliese statinės kur puikiai matyti, kaip ugnis beprasmiskai, savo egzotisku šokiu stengiasi pašokti virš metalinių statinės kraštų ir nusileisti ant žemės. Panašiai kaip delfinas delfinariume paragintas dresuotojo, kyla aukštyn virš vandens ir vėl leidžiasi žemyn trenkdamasis į vadenį nosimi šitaip stebindamas žiūrovus savo chariografija. Delfinas už šuolį gauna žuvies skanėstą ir kartoja šuolį vėl ir vėl (kyla - leidžiasi, kyla leidžiasi, kyla leidžiasi...), iki pat pasirodymo pabaigos, kol dresuotojo komanda paragina jį liautis ir aidint plojimams nunirti į dugną. Dresuotojas puikuojasi savo sėkme (ir žiurovų fotoapatatų blyksnių gausa) o delfinas skanėstu kurį dar kartelį gavo už puikiai atliktą triuką. Ugniai mat delfino žuvį atstoja medžio gabalėlis ar kokia jos pusėn mestelta šiukšlė, neapdairiai numestas popierelis ar  koks kitas daiktas. Delfinas tiesa anksčiau ar vėliau žuvimi pasisotins, o štai ugnis praryja viską godžiai, ji niekada nepasisotina tad jai dresuotojo komanda nėmotais ir savo pasirodymą ji gali tęsti tol kol jos horizonte nebeliks žuvies.
Cigaretė jau beveik baigėsi, tačiau jis vis dar nė neketina jos paleisti iš rankos, mat kiekvienas dūmas prasiveržiantis iš cigaretės filtro sužadina jo galvoje prisiminimus apie kelionės tikslą. Kelionės tikslą kuris yra ji. Tikslas kurio jis negali sau leisti nepasiekti, kad ir kokios kliūtys pastotų kelią, kad ir kokia aukšta siena būtų pastatyta priešais jo akis, jis privalo nepasiduoti ir tą barikadą perkopti arba net sugriauti jei  tik to prireiks, kad ir kaip tai būtų sunku.
Apsvilinti pirštai žymi cigaretės pabaigą, tačiau tai nereiškia jog tai jo minčių pabaiga apie ją. Mintys tęsiasi, viena po kitos užgriūdamos jį vis labiau slegia spaudimu kuris yra malonus, vienintelis maloniausias dalykas šioje Dievo apleistoje, nykioje, tamsioje bei šalčiu alsuojančioje vietoveje, kuri gąsdina jį grąsindama nežinomybe ir regis, betkada gali pateikti jam kokią nors nenumatytą staigmeną.
Tos mintys apie ją tarsi isigelbėjimas - ji tai tarsi išigelbėjimas. Be tų minčių, šioje aklinoje tamsoje jis kaipmat pasijustų vienišas, išsigandęs, neturintis tikslo - be licenzijos įkvėpti.
Ši ugnis priesakį tarsi simbolizuoja ją, mat dabar staiga nutrūkus jo minčių gijai kuri visą sį laiką buvo taip rūpestingai audžiama josios rankų prisiminimais. Ugnies tango telieka paskutinis malonumas šioje terpėje kur dominuoja tamsa, nežinia bei smaugte smaugia dusinantis vienatvės jausmas.

Kas tai?! Keistas garsas kažkur tamsoje. Kas gi tai?! praveriamų durų girgždesys, vėjo besistengiančio patekti į vidų desperatiškas spiegimas, kojomis traiškomos medienos traškesys, nuversto butelio skambus stiklinis aidas. Visą ši nerimą keliančių garsų mišrainė sulyg kiekviena akimirka artinasi jo link. Kostelėjimas. Dabar jau aišku jog tai žmogus, bet nuo to jam nėkiek neramiau. Tamsus siluetas artinasi tiesiai link jo. Kažin, tai priešas ar draugas? Nebeilgai jau liko laukti ir į šį jo klausimą bus tutštuojau atsakyta. Siluetas tamsesnis už pačią naktį, už tamsą vyraujančią šiuose griuvesiuose staiga sustoja priešais jį. Siluetas tyli, kogero jis iš aukšto į jį žvelgia tačiau nustatyti to tiksliai neįmanoma, kadangi atėjūnas neturi veido, veidą užstoja čia tūnančių tamsybių šydas ir net ugnies šviesa nepajėgi nuplėšti tos juodos kaukės kuri maskuoja atklydelį. Tai kas gi jis, vis del to? Ar jis turi vardą? Ar turi veidą?... Akis?... nosį?... Lūpas?... Ar jis priešiškas ar draugiškas? Tikriausiai, tai jam priklauso šis šaltis, ši tamsa ir ši ugnis...

Akys atmerktos - pabaiga.

2009 m. lapkritis 21 d.