Palaukėm pėdos baltuoja...
Prisidengusi papilkavusiu šydu,
Ne iš laimės tirpdama,
Šešėlyje slapstosi išsigandusi žiema.
Įkąst vis dar bandydama,
Gūdžią naktį mėnesienon išlįsdama,
Kaukdama it vienišas vilkas,
Pabarsto saujelę sušalusių vandens kruopų.
Vėjas ir tas nenoriai keliasi iš miego guolio,
Tartum atlikdamas varginantį lažą,
Be jokio pykčio ant pasaulio,
Švilpaudamas, iškeliaujančiai žiemai atiduoda pagarbą.
Šaltinis, išlaužęs ledo užraktus,
Vandens čiurlenimu prabilo.
Godžiai girdydamas ištroškusią gyvastį,
Užtvindyti pievas ežerais pakilo.
Saulelė švelniais prisilietimais,
Pakutendama ne tik medžių viršūnes,
Vis smarkiau pašildo sužvarbusias sielas,
Varvekliai uždainuoja paskutinę lašančią dainą.
Vietos žiemai nebėra –
Kovas užspaudė speigą į kampą.
Rytais paukštukai užtraukia pirmąją giesmę...
O taip... Jau pavasaris budina svietą.
2010 m. kovo 4 d.