Už obuolių, po sapno, nesulauksi

Ir nutik tu man taip - išeiti be akinių į turgų temstant.

Taigi vaikystė prabėgo kaip ir visų, tarp blokinių namų, tarp vasarų be kaimo pievų, su Kačiuku Au ir visiems laikams lyg turistinis magnetėlis prie blyškaus smegenų šaldytuvo prikibusia Kačiukui Au patyrusio kolegos ištarta fraze: „Kieme laukia vieni nemalonumai. „ Vis tiek - be akinių į turgų. Vieni nemalonumai. Nutik tu man taip...

Temstant turgus buvo beužsidarąs, prekiautojai skubėjo apsikuopti iki atvažiuojant šiukšliavežei. Todėl visas pagrindinis takelis - turgaus arterija - išrodė kaip koks Gangas su kalnais šiukšlių, bet toliau nardomas žmonių, nes reikia. Žmogiškojo vartojimo pasekmės stirksojo niekuo nepridengtos, neužglaistytos ir neatsikratytos tykiai naktį pro užpakalines duris, kai visi miega. Nešvaraus vandens upeliu žemyn taku plaukė sušluotos petražolių lapų liekanos, ritosi deformuoti baklažanai, šliaužė vėjo pučiami kartono gabalai ir spalvoti plastmasiniai maišeliai, byrėjo netinkamoje vietoje netinkamu laiku atsidūrę vynuogės, su paskutine viltimi į praeivius gailiai dairėsi dar nesutrinti naivūs raudonskruosčiai pomidorai... Pardavėjai buvo pavargę ir susirūpinę kuopimu (kitaip tariant, šiukšlių sušlavimu iš po prekystalių ant tako), kad bandytų dar ką parduoti. Tamsa ir nebūdinga tykuma kūrė sapno atmosferą, nors šie vaizdai akivaizdžiai reiškė kažką visiškai priešingo - pabudimą į realybę. Gamybos, pirkimo ir vartojimo liekanos, pačios ir prekybininkų padedamos, lipo, riedėjo, dribo, šliaužė, tekėjo, gurgėjo į viešumą, laukinės katės jose ieškojo ko nors sau tinkamo, o tolumoje pamažu artėjo šiukšliavežė. Po jos vėl viskas bus lyg niekur nieko.

Nejučia kažkuriame sąmonės sluoksnyje pagalvojau apie Tokiją su jo gamybos ir vartojimo perviršiu, dangstomo kruopščiu šiukšlių rūšiavimu, - miestą, kuriame gatvėse net nėra šiukšliadėžių - neva jomis gali pasinaudoti teroristai, - bet kuriame vartojimo perviršis dingsta subtiliai ir tarsi su šypsena. Nematomos baltos pirštinaitės jį supakuoja į specialų maišelį rūšiavimui ir lyg jam, lyg įsivaizduojamam vartotojui palinki geros dienos.

Čia ne taip. Geros dienos niekas nelinkėjo. Ir nereikia, tik kartu su įsigalinčia tamsuma iki paskutinio sliūlo sunkėsi vėsi drebučių pavidalo vienatvė. Iš po stambių patamsėjusių rankų į asfaltuotą Gangą biro krapų ir mėtų liekanos ir apgraužti ridikai, ir niekas iš pardavėjų nebandė manęs suvilioti savo prekių nuostabumu - manęs nebuvo, o aš be akinių savo nebuvimo net nepastebėjau.

Todėl, net nesant būtino reikalo, reikėjo apsispręsti pirkti. Galbūt dabar, šitoj spalvotų pramoninių obuolių gatvėj. Besišypsantis arabas pakiša rausvą čežantį maišelį, vos mano nosis pakimba virš jo globojamų obuolių, - tautybę iškoduoju pagal klausomą muziką. „Gero vakaro, „ - palinki. Na, argi nesakiau apie palinkėjimą? „Iš kur muzika? „ - domaujuosi. „Iš Egipto. Patinka? Galiu įrašyti. Ateik rytoj tuo pačiu laiku. „

Prisijaukinau turgų, - švenčiu kartu su čežančiu maišeliu, aplenkdama šiukšliavežę. Ir kitą dieną - šiltesnę ir malonesnę - jau drąsiai ateinu į turgų kiek anksčiau. Nebeatpažįstu. Vynuogės, krapai ir pomidorai dar saugiai kiūto ant prekystalių ir nežino, kas jų laukia. Laukinės katės išsislapsčiusios pasieniais. Ieškau spalvotų pramoninių obuolių gatvės, bet randu ištisą jų labirintą. Vienas vaisių pardavėjas, sutikęs žvilgsnį, šypsosi: ateik. Štai jis, turi būti šitas, nors nežinau, kas rodo tiksliau - akiniai ar vakarykštis sapnas, kuris bet kokiu atveju blankus ir nepatikimas.

- Kaip gyveni? - klausia.
- Aš gerai, o... kaip muzika?
- Kokia muzika?
- Nekalbėjome anąkart apie muziką?
- Galim dabar pakalbėt.
- Atsiprašau, aš... buvau be akinių, aš... tiesiog atsiprašau.

Ir nutik tu man taip.

Labai banalu ir labai gėda. Banalu ir gėda - blogiau nei vieniša, nes vienatvėje bent kažkokios romantikos esama. Einu gilyn, beveik bėgte per labirintą, štai čia trikampiu išsidėstę raudini ir žali pramoniniai obuoliai, turi būti čia, bet už prekystalio kažkoks jaunas vaikinas. Kas nemelavo? Vakarykštis sapnas, šiandieninis kvietimas ar trikampiu išdėlioti spalvoti obuoliai? Palaukiu, gal jaunuolis turi kolegą, bet niekas prie jo neprisijungia.

Ir lyg džiūstanti šlapia virvė smaugia širdį mintis, kad draugiškas arabas vaisių prekybininkas laukė su egiptietiško disko kopija, iš pradžių šypsojosi, paskui žvalgėsi, o paskui nusispjovė ir numetė diską kur į asmeninio naudojimo lentyną. Pamiršo... Ar pasididžiavo... Neatėjo. Nepasiėmė. Nereikia.

O gal melavo tie spalvoti obuoliai, gal melavo vakarykštis pusiau sapnas apie užsidarantį turgų, gal niekas nelaukė ir nieko specialiai man neparuošė - argi ne naivu tikėti priešingai?

Tik ryškus prisiminimas, tikras kaip pačiam įdomume žadintuvo nutrauktas sapnas, neleidžia į sąmonės kampą nustumti kaltės: netiesa, buvo ir kalbėjo ir įrašė ir laukė... Tai tu nesuradai.