Vėjo bangos ošė pro ausis.
O ji stovi taip arti, prie krašto.
Nežinojo kur nuves ją lemtis.
Prisirišusi akmenį prie kaklo.
Ji stovėjo, ir svyravo vis pirmyn.
Norėdama nukristi į purslus
Ji stovėjo, sušlapusiom akim.
Prisimindama visus juokus.
Ji galvojo apie tai kas laukia.
Apie dangų, angelus, žvaigždes.
Ji galvojo apie beprasmį pasaulį
Ir ašaras nukritusias gailias.
Ji stovėjo ir svyravo vis pirmyn.
Norėdama nukristi į purslus.
Ir kai pagavo ją bangos vandeny.
Ji žinojo, nieko nebebus...


Paslaptiis








