()))--->-----

Dangaus praplyšo patalas pūkinis,
Pabiro baltos snaigės į girias.
Aukštai spindėjo mėnuo sidabrinis,
Kai žemėn atėjau gyventi aš.

Plačiai akis atvėręs į pasaulį,
Į žemę leidau augančias šaknis.
Svajų sparnus išskleisdavau tik nakty-
Keliauti būdavau mėgėjas žvaigždėmis.

Ilgai klajojau po pasaulį platų,
Nešiau kuprinę laimės ir vargų.
Ne vieną porą sunešiojau batų
Kol mano kelias susijungė su tavu.

Ir susiliejo sielos dvi į vieną,
Nuo meilės svaigdamos labai tyros.
Ir kaip žvaigždė nuskęsta šviesoje kas dieną,
Taip skęsdavau aš tavo bučiniuos.

Tik tau ir man kartojo šilas aidą,
Iš mūsų lūpų sklindančios dainos.
Tik tau ir man atsuks Venera veidą-
Kaip deivė mūsų meilės nekaltos.

Pasijutau aš vėl naujai užgimęs
Ir apglėbtas nepaprasta šviesa.
Ir ta šviesa ne mūsų saulės kasdieninės-
Ji iš aukštybių ir tik mudviem ji skirta.

Per amžius neišseks tavų akių troškimas,
Tos maldos skirtos bus tik tau vienai.
Ir kol liepsnos manoj širdy gyvenimo žibintas,
Tik dėl tavęs gyvensiu žemėje šitoj.