Kovo sonetas

Pagarbinkime Saulę, josios skaistų kelią
Į didį skrydį sieloj ir gamtoj.
Pakilkime pajuodę ir pabalę
Gretoj tarsi uola tvirtoj.

Po baltu angelo sparnu
Šilai ir kalvos gieda savo vardą;
Tą sunkų žodį,, gyvenu“
Ir žemei lemta tarti.

Velykų rytas gieda Aleliuja,
Pakyla širdys ir dvasia
Į didį Atgimimo aukštį.

Neberaudokime dienų tų prarastųjų –
Te saulė teka mumyse
Ir suplasnoja Laisvės paukštė.

1989 03 27