manopieva

Gal vieną dieną aš gulėsiu pievoj
Kurioj paskandinau mintis savas
Man naktys  primena tą dieną
Kai sumaišiau ranka upės bangas.

Prisiliečiau prie žalio medžio
Pažvelgęs į mane, paklausė jis:
Ar vienumoj gyventi gera?
Ar viskas ką darai tai tik lemtis?

Ėjau, klausiau, širdim giedojau
Trypiau basomis kojom žalią žolę
Bridau upe, bėgau per bėgius
Išvydau traukinį, kurs kėlė vėjus.

Vagonas buvo tuščias
O mano siela džiaugsmo kupina
Minutės pusė, minutė dūžta
Ilgu man pievos, man sieloje rasa.