Šviesa toliuose (3)

Šyvis nekantriai įsitempęs laukė,  kol Vasarė suveržė balno diržus. Neramiai mosuodamas uodega, tyliai šnirpčiojo, kasdamas žemę kanopa. Mergina baigusi švelniai paglostė snukį, tačiau žirgas nenurimo. Kaip ir kiekvienas gyvūnas paskutiniu metu, jis kur kas jautriau reagavo į artėjančią tamsą - mažai ėdė beveik negėrė vandens ir tiesiog lyso akyse. Kilęs iš galingų laukinių eržilų giminės, dabar tebuvo viso to varganas šešėlis su vos vos degančia širdimi.
  Vasarė paragino Šyvį, kuris, garsiai šnopuodamas, lėtai pajudėjo. Tamsios didelės akys ašarojo nuo negailestingo vėjo gūsių, pilno dulkių, iššokę šonkauliai rodės perplėš odą.
Sargybinis nepatenkintas šiek tiek pravėrė vartus, praleisdamas Vasarę, sėdinčią ant lėtai kojas dėliojančio žirgo. Tvankuma tvoskė į veidą, staigiai išsausindama gerklę.  Atrodė, kad peržengta nematoma riba, kur vienoje pusėjė jau gęso žemė, tačiau oras buvo tyras, o kitoje- liepsnojo požeminė ugnis, mėtydama į dangų suodžius.
  Gaudžiai dunkstelėjo užveriami vartai. Iškart nutilo  paskutiniai pilies garsai – kiauksintys palaikiai šunys, sargybinis, graudžiai niūnuojantis kvailą melodiją, deglų spragsėjimas.
  Vasarė paragino Šyvį, ir taip atiduodantį paskutines jėgas. Trauktis nebebuvo kur.

  Sausa žemė skendėte skendėjo pelenuose. Kadaise išdidžiai į dangų besistiebę berželiai, dūlėjo suvirtę dulkėse. Danielius klūpėjo, parietęs kojas po savimi. Pilkuma apsinešusios delnuose jis stipriai spaudė juodą kiaušinį. Akys, po užmerktais vokais,  neramiai judėjo, tarsi matydamos kitiems nematomus vaizdus.
  Vasarė nušoko nuo Šyvio. Palietus  žemę, pakilo stiprus pelenų debesis, kurį tuoj pat išnešiojo stiprus vėjas.
  Ausis spaudė kraupi tyla – nei menkiausio medžių šniokštimo ar paukščio klyksmo, tik ta pati, lėtai besisukanti pilnatis, savu kraupiu švytėjimu uždengdama net žvaigdžių blykčiojimus.
  Priėjusi šalia, tūptelėjo prie vos rusenančio laužo. Liepsnos vis dar laikėsi, neramiau suplevendamos praėjus vėjo šuorui.
  - Danieliau?
  Akių vokai pakilo, sužibo ugnies spalvos akys. Pirštai šiek tiek atsileido ir juodas kiaušinis nusirito į pelenus. Danielius atsargiai jį paėmė ir vėl suspaudė, glostydamas lygų, kaip stiklas, paviršių nykščiu.
  - Nereikėjo tau čia atjoti.
  Po šių žodžių Vasarė suprato, kad gavo tai, ko jai ir tereikėjo – Danieliaus balse nebuvo įprasto abejingumo, atvirkščiai -  tie žodžiai nuskambėjo šiltai, visai taip, kokį girdėdavo būdama maža ir išsiblaškiusi mergaitė.
  - Danieliau, pamiršk viską, grįšk atgal. Jei išdidumas leis -  prašyk mano tėvo, kad leistų kautis kartu, jei ne - pravesiu rūsiu link Slėnio. O toliau jau niekas tavęs neras. Aš netikiu, kad Šešėlis ieško būtent tavęs.
  - Medardas mano kitaip, - liūdnai šyptelėjo Danielius, žiūrėdamas į juodąjį kiaušinį.
  - Jis kliedi.
  Vasarė padėjo ranką ant Danieliaus peties, stebėdamasi, kokia deganti jo oda, kad jautėsi net per drabužius ir šarvinius marškinius, kurių žiedų nelygumus užčiuopė pirštais. Galingas vėjas, papūtęs iš visų jėgų nustūmė debesis nuo pilnaties. Stipri šviesa tuoj pat nušvietė visus pelenus. Trumpą akimirką atrodė, kad nuvirtę sudegę beržai tiesiog ilsisi ant žemės prieš sunkų rytą, o žolė dar tik kalasi pro dulkes.
  Trumpas antrasis blykstelėjimas ir ramybės bei šilumos pojūtis dingo.
  - Ne, Vasarė. Atleisk man. Mano gyvybė nieko nereiškia šalia šimtų kitų. Kur bebėgčiau, mirtis pasivys. Bet kuo ilgiau bėgsiu, ji bus skausmingesnė. Štai, imk. Būk paskutinis žmogus, tai matęs.
  Jis ištiesė juodąjį kiaušinį ir vėl užsimerkė. Vasarė atsargiai, paliesdama jo karštą ranką, paėmė kiaušinį, nežinodama kas nutiks.
Kiaušinis pulsavo nenusakomu, iki pačios širdies geliančiu šalčiu ir ji aiktelėjusi vos neišmetė jo iš rankų. Tvirčiau suspaudė delne ir šaltis praėjo. Samonę tarsi kas perskyrė į dvi dalis, akyse ėmė suktis visas pasaulis ir ji užsimerkė.
  Dingo juodi debesys ir deganti žemė. Nieko neliko, jokių spalvų, tik pilkas oras.
  Ir ji skrido!
  Skrido, nardydama tirštoje migloje, pilnoje keistų pavidalų. Migla tai tapdavo skaidresnė, tai vėl akis užstodavo tamsesnė siena, tarsi nardytum tarp stambių debesų. Tik apačioje driekėsi pilkas nelygus horizontas. Ji leidosi vis žemiau, žemė vis labiau ryškėjo, tačiau migla niekur nesitraukė. Plačiai sumosavusi tamsiais sparnais, leidosi nešama oro srovės.
  Leidžiantis apačioje, ant pilkų akmenų palengva ryškėjo tamsus varno šešėlis. Vasarės atmintyje plykstelėjo prisiminimas apie Danieliaus išvykimą iš pilies ir varną, kurio kūne dabar ir buvo.
  Karktelėjęs varnas nutūpė akmenų lauke ir pasukiojo galvą, tarsi dairydamasis ar saugus. Abipus lauko į dangų kilo smailos, keistai į šonus pasvirusios uolos. Varnas šoktelėjęs nustriksėjo į priekį.
Danguje sukosi tamsūs debesys, tokie patys pilki kaip ir viskas aplinkui.
  Varnas dar kartą šoktelėjęs pakilo ir nusklendė į šoną link išdžiūvusių medžių, kuriems vietoj lapų žybėjo stambūs pelenų kuokštai.
  Vasarė atpažino tokią pačią alėją, kaip jos pilyje, tik ši buvo dar tuštesnė ir visiškai mirusi. Absoliuti tyla kaustė išvirtusius grindinio akmenis. Toli už nugaros sutrinksėjo perkūnas, tačiau paukštis neišsigandęs nuskriejo alėja į priekį. Lėtai iš rūko niro didingos pilies kontūrai, tįstantys iki pačių debesų.
  Rūkas truputį prasiskleidė, praleisdamas paukštį ir vėl užsivėrė.
Nors iš pradžių pasirodė, kad čia tik tyliai snaudžianti galinga pilis, tačiau priartėjus atsivėrė visai kitas vaizdas – sumaitotos sienos, nuversti bokštai, tušti ištrupėję langai. Net statulos suskaldytos į gabalus, likę tik masyvūs pjedestalai. Sveikų bokštų viršūnėse sūkuriavo tamsūs miglos debesys, sutverdami vaizdą, tarsi ten budėtų šimtai šmėklų.
  Varnas pakilo aukščiau, praskriejo sieną, kurią per vidurį kirto stambus plyšys, aplenkė nuvirtusį bokštą, išraižytą įtrūkių gijomis ir įskriejo pro langą į menę. Sujudinti pakilo pilki pelenai, nešami tokio pačio pilko vėjo gūsio. Kaip ir išorėje, atrodė, kad kažkas atėjęs išplėšė visas spalvas, palikdamas tik tarpusavy besimaišančias juodą su balta.
  Menės gale stūksojo sostas, skilęs per pusę. Tiesiai virš jo žiojėjo tamsi skylė, kuri tarsi kvėpavo, traukdama į save ore skraidančias dulkes. Varnas nustriksėjo prieš tai išmintu takeliu į priekį ir sustojo žvalgydamasis.
  Absoliuti tyla ir neapsakomos ramybės pojūtis. Jokios gyvybės be paukščio, kurio akimis viską matė Vasarė. Sienas puošė išblukusios graviūros, vaizduojančios žmones tauriais veidais, didingas mūšių scenas, nematytas ir net nesapnuotas būtybes, keistas salas šalia riaumojančio krioklio, krentančio tiesiai  iš dangaus.
  Menės kampe dūlėjo šarvai, vieni – kur kas didesni už likusius, nepritaikyti žmogaus kūnui, kur kas siaubingesni, nei kuri gyva būtybė galėtų juos nešioti.
  Už lango, pilkame ore garsiai suūžė vėjas ir tyla pasitraukė, užleisdama vietą galingam ir nuožmiam kaukimui. Atrodė, kad prabudo šimtai miegančių šmėklų, pasipiktinusių atėjunais.
  Varnas karktelėjo. Beprotiški garsai, įsismelkė pro langą. Pelenai sudrebėjo ir vienu ypu visi pakilo į orą, užgniauždami paskutinius oro likučius. Varnas neramiai papurtė galvą, akis užliejo tamsus kraujas. Pelenai sukosi vis greičiau ir staiga sprogo, blokšdami sąmonę atgal, kažkur į nežinomybę.
  Vasarė krestelėjusi galva atsimerkė, paleisdama iš rankų kiaušinį, kurį tuoj pat vikriai sučiupo Danielius.
  - Kas čia buvo, -  vos atgaudama kvapą paklausė ji.
  - Tolių giesmė.
  Vasarė visiškai atsitokėjo. Šnerves pasiekė stiprus sieros kvapas, akis graužė dūmai ir pelenai, dangumi ritosi tas pats kruvinas mėnulis. Tyla ir ramybė dingo su varno išleistu paskutiniu garsu. 
  - Ar jis... varnas... negyvas?
  Danielius linktelėjo, nenuleisdamas akių nuo tamsėjančio horizonto. Jis perbraukė delnu akis, nubraukdamas dulkes ir mostelėjo ranka į priekį. Vasarė tik dabar pastebėjo, kad jis nebedėvi pirštinių- rankas vagojo šimtai rausvų randų ir negyjančių nudegimų.
  - Mano gimtinė, - balsė nuskambėjo iki tol negirdėta šiluma, - ten, Toliuose, į kuriuos ir grįžtu.
  Vasarė apsidairė, tarsi ieškodama paspirties savo lūžtančiam ir drebančiam balsui.
  - Danieliau, grįšk su manimi atgal. Prašau.
  Danielius abiem rankom suspaudė kiaušinį ir pasuko galvą, žiūrėdamas į nuvirtusį, bebaigiantį mirti beržą. Nė vieno žalio lapelio neliko jau prieš daugybę dienų. Juodos šakos gulėjo susmigusios į tokią pat juodą ir negyvą žemę. Vasarė niekaip negalėjo atsikratyti pojūčio, kad jo veidas toks panašus į matytuosius menėje.
  - To, ką tu matei, daugiau nieks nepamatys, nes šis, - pakėlė kiaušinį, ant kurio tamsaus paviršiaus ėmė žaisti pilnaties šviesą, - paskutinis visose žemėse ir galbūt net jūrose. Be varno, kurio akimis tu viską stebėjai, jis tik paprastas kiaušinis, - Danielius užsimojęs nušveitė jį į pelenus, - tau Varnas parodė viską, ką tik sugebėjo. Ten, mano gimtinė, ta menė - mano namai, tie pavidalai bokštuose - mano giminė. Aš susitaikęs su mirtimi, neturiu daugiau ko bijoti, nes, po visko, grįšiu ten. Prašau, Vasare, tavęs - grįžk į savo namus. Jei šešėlis ieško manęs, jis ras mane čia.
  - Bet, Danieliau...
  Jis nutildė ją taip pat, kaip Medardas pilyje - užspausdamas lūpas pirštu. Nors lūpos buvo kietai sučiaupots, tačiau akys šypsojosi.
  - Viskam sava pradžia ir sava pabaiga.
  Už jų sutrinksėjo kanopos. Vasarė atsisuko ir šastelėjo į šoną, vos nepartrenkta tėvo žirgo. Medardo akyse žybėjo didelis pyktis, rankos iš nekantrumo gniaužėsi, spausdamos vadeles.
  - Sėsk tuoj pat ant žirgo ir jojam iš čia, - griežtai įsakė, nenulipdamas nuo žirgo.
  Danielius atitraukė rankas ir vėl užsimerkė.
  Vasarė niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko jo tėvui- visada šiltos akyse liepsnojo pykčiu, kaktą mušė prakaitas,  stiprus raudonis iškreipė veidą.
  - Tuoj pat! – pakeldamas balsą pakartojo, -  neversk tavęs surišti.
  - Negalime čia palikti Danieliaus!
  - O ar jis pats nori keliauti kartu? – pašaipiai paklausė Medardas, - laikiau jį geriausiu žmogumi, visada pasiruošusiu pagelbėti, padedantį sunkiausiais momentais, bet po tos beprotybės, po tų kvailų įkalbinėjimų, kad mūsų noras ginti viską kas brangiausia yra beprotybė. Ne, tikrai ne, mes jo neginsim, jis liks čia ir melskis dievams, kad šešėliui iš tikrųjų reikėtų tik jo. Jojam, neversk per prievartą sodinti ant žirgo.
  Jis mostelėjo ranka. Du kariai, liūdesio kaustytais veidais, paklusniai nulipo nuo žirgų ir prisiartino prie atgal besitraukiančios Vasarės.
  - Tuoj pat.
  - Šalin nuo manęs, - tyliai sušnabždėjo ji.
  Toliuose kaip pakvaišusios ėmė karksėti varnos - paskutiniai dangaus pasiuntiniai mirusiose žemėse. Didžiulis juodas pulkas užtemdė likusius šviesesnius dangaus lopus be kruvinų debesų. Paukščiai vis kilo ir kilo, sukdamiesi ratu ir keldami nežmonišką triukšmą.
  Kariai sutrikę pakėlė galvas ir įsistebeilijo į tokį dangų, kokio niekada dar nebuvo matę. Net Medardas nutilo, nuleisdamas valdingai iškeltą ranką.
  Dangus tiesiog išprotėjo. 
  Žybtelėjo paskutinė matoma žvaigždė danguje. Toliuose, garsiai riaumodami,  į dangų šovė degantys ugnies kamuoliai. Jie trenkė tiesiai į varnų būrį, padegdami visų paukščių plunksnas. Karksėjimas tilo, negyvi liepsnojantys paukščiai lėtai krito žemėn ir nepasiekę pilkos dirvos nuo neapsakomai kaitrios ugnies, tiesiog virsdavo pelenais. Atrodė, kad lyja.
  - Jie jau čia, - kraupią tylą nustelbė ramus  Danieliaus balsas.
  Tamsi juoda banga pakilo iki pat dangaus, rodos, tuoj pat pasieks ir prarys debesis. Šešėlis vis kilo aukštyn, uždengdamas net kruviną pilnatį. Mirusį horizontą uždengė tamsi siena, kurios viduje kaip pakvaišę sukosi keisti pavidalai, žybčiodami kruvinomis akimis. Sugriaudėjo perkūnija, blykstelėjo tamsūs žaibai. Menka laužo liepsnelė užgęso, panardindama visus į tamsą.
  Visiška tamsa truko vos kelias akimirkas ir vėl pasirodžius kruvinai pilnačiai, Vasarė suprato, kad  ta banga leidžiasi tiesiai ant jų. Norėdama suturėti ir nuraminti Šyvį, įšoko į balną ir ėmė švelniai glostyti. Tačiau žirgui tik to ir tereikėjo – naudodamas visas mirštančias jėgas, jis šoko į šoną ir pasileido šuoliuoti link pilies. Ten, kur jautė tokį artimą namų kvapa.
  Vasarė įtempė pavadžius, tačiau žirgas nesustojo. Vieną akimirką ketinusi šokti nuo beprotiškai lekiančio Šyvio, kitą jau bandė sustabdyti iš proto einančią širdį. Už jos sudundėjo paskui lekiančių žirgų žingsniai. Ji atsisuko, vos neišvirsdama iš balno. Ir tuo metu Toliuose į žemę atsitrenkė Šešėlio banga, sudrebindama viską aplinkui. Po šio smūgio jau niekas nebegalėjo sustabdyti žirgų, jie tiesiog pakvaišo.
  Tolumoje lyjo ugnimi, dejavo deganti žemė. Stambūs dulkių ir dūmų kamuoliai atūžę visiškai paslėpė tebesėdintį Danielių ir vieną karį, kurio žirgas nulėkė pasibaidęs anksčiau, nei jis spėjo atsitokėti.
Nebylus riksmas sustingo Vasarės gerklėje, ji pabandė išstraukti koją iš pakinktų,  tačiau nieko nebebuvo galima padaryti – jie tiesiog dingo toje tamsioje masėje, be jokio šauksmos ar maldos.
  Tamsusis dūmų debesis juos pasiekė jau kur kas labiau nusilpęs, tačiau vis tiek smogė su baisia galia, vos neišversdamas iš balno.
Pati nebežinodama ką daro Vasarė prigludo prie žirgo sprando  ir  paragino Šyvį, kuris iš paskutiniųjų lėkė, bet jau nebe iš baimės, o todėl, kad to norėjo jo šeimininkė. Už nugaros kažką rėkė Medardas, tačiau ji neatsisuko, nenorėdama parodyti, kad verkia, stengdamasi mintyse išlaikyti paskutinį matytą vaizdą – kaip tame atūžusiame debesyje tarsi sužibsėjo ugnies pilnos Danieliaus akys.
  Atstumą  iki pilies jie įveikė beprotiškai greitai. Persigandė sargybiniai taip ir palikę atvirus vartus puolė slėptis, pamiršę ietis ir kirvius. Medardas su Vasare nušoko nuo žirgų vienu metu. Šyvis susmuko ant žemės. Atidavęs visas jėgas jis dabar merdėjo ant žemės.
  - Vasare, - Medardas pagriebė ją už rankos, - atleisk man.
  Ji sustojo, nežinodama ką sakyti- kaltinti tėvą ar atleisti dėl visų būtų ir nebūtų dalykų. Pro pravirą plyšį vartuose prasiskverbė liepnsų gaisai. Šešėlis nuožmiai greitai ritosi link pilies, drebindams žemę ir nuodydamas orą. Pelenais nusėta dirva suskilo, išleisdama iš požemių raudonus skystos ugnies liežuvius. Paskui juos ritosi baisingos, protu nesuvokiamos būtybės, kurios iškart įsiliedavo į atriedančią Šešėlio bangą.
  Medardas paleido iš rankų kardą, staiga suvokdamas savo bejėgiškumą. Viskas, ką jis skaitė apie Anielius, pildėsi čia pat, už sienos, keliais šimtais žingsnių toliau, bet anaiptol jis nejautė jokios paniekos mirčiai ir drąsos kautis. Jo protas niekaip negalėjo suprasti, kaip kažkas, turintis nors lašą žmogaus kraujo, galėjo stoti priešpriešais tokiai kraupiai ir nesuvaldomai jėgai, persunktai visko, kas bogiausia užgimsta sieloje. Jis apsidarė -  visi senieji kariai slėpėsi su šeimomis namuose, jaunuoliai balnojo žirgus, tikėdamiesi pasprukti. Anaiptol jų širdyse neliepsnojo ta galinga jėga, galinti sustbadyti pačią požemių žemę. Jis kaip niekad nekentė Danieliaus, tačiau ne dėl to, kad atsivedė paskui Šešėlį, bet kad iki galo neįtikino trauktis kaip galima tolyn, iki užgims naujos kartos, sugebėsiančios pagal pamokymus priešintis šiai kraupiai jėgai. Vis gi – jis buvo vienintelis Anielių palikuonis, kurį ką tik prarijo kraupi banga. Ir jis, Medardas, tai leido.
  Medardas susmukęs ant kelių užsimerkė, nebenorėdamas matyti to stipraus kraujo spalvos blizgesio Toliuose, kuris su kiekviena akimirka vis labiau artėjo. Kažkas stipriai purtė kūną ir tik po kelių akimirkų suprato, kad tai  Vasarė.
  - Tėve, bėkim, slėpkimės.
  Jis pašoko ant kojų, pasijausdamasis kaip niekada žvalus, žinodamas, kad po tiek klaidų gali padaryti bent vieną gerą darbą.
  - Taip, dukra, slėpkimės. Bėk į menę ar į savo kambarį. Jiems reikia tik sielų, tai gaivališka banga, kuri praryja viską, kas ant dugno, bet neliečia kas uolų viršūnėse.
  Vasarė sudvejojusi sustojo.
  - Bėk, dukra, bėk. Aš tuoj, tik surinksiu visus į vieną būrį. Išsigelbės bent keli.
  Vasarė dar kiek pamindžiukavo vietoje ir prišokusi stipriai jį apkabino, ašaromis sušlapindama petį. Medardas švelniai ją prisiglaudė, šnabždėdamas tylius žodžius apie viltį ir savo kvailumą.
  Vasarė, vis atsisukdama nubėgo link pilies. Medardas dar kiek padvejojęs, bijodamas to paties reginio, vėl pažiūrėjo į kraupiąją šviesą. Niekas nepasikeitė, tik banga  ritosi vis greičiau.
  Dabar Medardą aplankė visiška ramybė, nebuvo baimės dėl artėjančios mirties. Širdyje tik laikė viltį, kad Vasarė gyvens dar daug metų po jo žūties ir neminės bloguoju.
  Griausmingai riaumojo atūžanti banga, vis stipriau į laisvę veržėsi baisios būtybės.
  Medardas užsimerkė, tyliai kartodamas žodžius, kuriuos ištarė mirštanti Vasarės motina:
  -Aš tikiu...
  Sutraškėję nuvirto bokštai, sutrupėjo sienos, žemėje atsivėrė siaubinos, ugnies pilnos, žaizdos. Banga nubloškė Medardą ir tuoj pat jį prarijo. Pelenai šoko į viršų, o vietą, kur stovėjo pilies valdovas, užtvindė Šešėlis, savo gelmėse nepalikdamas nieko gyvo. Džiaugsmingai sustaugė į alėją besiveržiančios juodos būtybės, mėgaudamosios dar viena siela ir tuoj pat puolė į alėją, užgriudami namus.

  Į uždarytas langines atsitrenkė sunkus kūnas. Medis sudejavo, bet atlaikė. Klaikus riksmas užpildė visą tylos tuštumą. Vasarė pasitraukė prie skrynios, pririesdama kojas prie krūtinės ir jas apglėbdama rankomis. Riksmas nesiliaudamas stiprėjo ir stiprėjo, pasigirdo traškesys, tarsi ilgi aštrūs nagai brauktų per langines, palikdami gilius rėžius. Pro plyšius padvelkė aitriais dūmais, jie netruko įsiskverbti į kambarį, orą prisodrindami melsva pilkuma. Nematomas padaras rėkaudamas dar kartą pabandė sutrupinti langinių rėmus. Nuo sienos atitrūkęs paveikslas sudužo į akmeninę aslą.
  Ir viskas nutilo.
  Vasarė pakėlė galvą, tikėdamasi, kad viskas baigėsi, giliai širdyje tikėdamasi, kad čia tebuvo trumpalaikis sapnas ir tuoj pabudusi vėl išvys saulėtą ir skaistų rytą.
  Tačiau nepabudo.
  Už durų, toli laiptų apačioje sutraškėjo laužomi baldai. Nuvirto statula, pažirdama į tūkstančius gabalėlių.
  Tyla.
  Garsūs žingsniai sudrebino pilies mūrus. Sienas sudrebino ilgas pratisas ir aštrus garsas, tarsi kas plieniniais nagais brauktų per akmenį. Dūmai, lįsdami pro nesandarius plyšius vis stipriau graužė gerklę, bet Vasarė bijojo atsikosėti, iš paskutiniųjų stengdamasi susitvardyti. Kiek galėdama tvirčiau įsikniaubė į delnus, kol kosulys praėjo ir pakėlė ašarotas akis.
  Pro durų apačia sklido kraujo raudonumo šviesa, nušviesdama kelis žingsnius grindų. Už durų kažkas garsiai įkvėpė, traukdamas į krūtinę visą orą, net dūmus.
  Vasarė pajuto, kaip širdis ima vis karščiau šokinėti krūtinėje. Atrodė, kad jos stūksenimas girdisi šimtus žingsnių aplink. Tačiau nieko negalėjo sau padaryti.
  - Ne, prašau ne, - tyliai šnabždėjo, stipriai spausdama rankomis kelius, - prašau, ne... nenoriu mirti...
  Pro durų apačią sklindančią šviesą užstojo tamsus šešėlis, prisotindamas orą gaižia siera.
  - Prašau, kas nors, - širdis šokinėjo kaip pašėlusi, - nenoriu mirti... prašau...
  Ji trūkčiodama rijo seiles, labiau už viską trokšdama atsidurti bet kur, kad tik toli nuo čia. Jautė likusi vienintelė gyva, širdis daužėsi kaip išprotėjusi, norėdama gyventi.
  Šešėlis sujudėjo, pasislinko į kairę. Skeldėdamas suiro mūras. Už lango kaip išprotėjęs daužėsi nematomas padaras, nagais vis stipriau draskydamas langines, užuosdamas spurdančia gyvą širdį. Sunkus smūgis sudrebino duris, pakeldamas krūvą dulkių. Sieros kvapas sustiprėjo,  plėšydamas plaučius. Vasarės kvepavimas padažnėjo dėl oro stygiaus. Akyse liejosi spalvos. Šešėlis už durų groteskiškai ištįso, pasidalydamas į du pavidalus.
  Vienu metu suaižėjo lūžtančios langinės ir byrančios durys. Į veidą tvokstelėjo nuožmus karštis, degindamas iki kaulų odą, krūtinė  rodės iškeps pragaro kaitroje. Vasarė iš paskutiniųjų užsidengė akis, bent jas saugodama nuo liepsnų, tyliai šnabždėdama prašymus visiems dievams, kuriuos tik žinojo, maldaudama leisti jai pagyventi dar sekundę.
  Kambarį apsiautė liepsnos, virsdamos pro suplėšytas langines, ant kurių kabėjo juoda sparnuota būtybė. Garsus jos klyksmas sklido po visą, kadaise buvusios didingos, pilies kiemą, pilną tamsių šešėlių. Namai liepsnojo pragaro ugnimi, medžiai sviro nuo sunkių pelenų. Dūmai, sunkūs kaip akmenys, lėtai kilo į kruviną dangų, liedamiesi su juodais debesimis, slepiančiais raudoną pilnatį. Beprotiškas sieros kvapas nuodijo orą.