Maža virtuvėlė skęsta blausioje, gelsvoje lempos šviesoje. Iš radijo taško sklinda švelnus, banguojantis džiazas, kuris lyg migla ar lengvas voratinklis gula ant paviršių, susiraito ankštose lentynose šalia talpiai surikiuotų virtuvės rakandų.
Namuose kvepia, kvepia aptirpusiu šokoladu. Lėtai šaukštu maišau ant ugnies plepančią šokoladinę masę. Gaminsiu vakaro pyragą. Nukeliu dubenėlį su šokoladu, kad atauštų, užsirišu prijuoste, atsiraitau rankoves ir mediniu šaukštu imu sukti sviestą su cukrumi. Sviestas sušalęs, tad sukti reikia ilgai. Rankos pailsta. Papurtau jas, patrinu riešus ir vėl suku. Galiausiai išmintingai ant viršaus supilu dar šiltą šokoladą. Sviestas iškart atsileidžia, tampa visai minkštas, it saulėje aptirpęs medus. Rūpestingai išgrandau dubenėlyje likusį šokoladą. Vis tiek daug lieka. Galvoju, gaila, jei toks gėris nueis per niek ir pirštu braukdama per šokoladu išterliotą dubens kraštą prisimenu tave:
- Gal nori šokolado? – paklausiu laižydama pirštą.
Tu neatsakai.
Persisvėrusi per miltuotą stalą matau kaip ramiai ant sofutės tu snaudi. Krūtinė palengva kilojasi. Lėtai įkvėpi ir iškvėpi... įkvėpi... ir iškvėpi... Pavargęs. Šypteliu pusę lūpų. Šypsena užsilaiko ir iš lūpų pereina į šilumą, švytėjimą akyse. Gera, matyti tave tokį ramų. Stengiuosi šeimininkauti kuo tyliau, visai tyliai, kad tik tavęs neprižadinti. Tai tampa smagia ir truputėlį sunkiai įgyvendinama užduotimi. O dubuo, kuriame minkau tešlą, kaip tyčia, dusliai bilda į medinį stalo paviršių ir drumsčia tylą, kurią taip rūpestingai bandau išsaugoti. Atsargiai minkau toliau. Dubuo tykiai dunksi. Tai tampa duslia muzika, monotoniška lopšine, primenančia ritmišką traukinio bildesį, kuris migdo.
Baigusi minkyti nukeliu dubenį ir iš po jo ištraukiu lentelė. Pabarstau miltais. Iškočioju tešlą. Sudedu į skardą ir pašaunu į orkaitę. Viskas. Pailsusios, miltuotos rankos nusileidžia ant stalo. Ant rankų jaučiu miltus ir kur ne kur prilipusią tešlą. Nuo smiliaus ties krumpliais atsargiai lūpomis nurenku prilipusius skanios tešlos gabalėlius, kartu švelniai kasdama sau į odą. Jaučiu ją. Jauną, švelnią, minkštą ir elastingą. Akimirkai suleidžiu dantis giliau, iki ribos, kai nervai perduoda smegenims vos juntamą skausmą. Jaučiu savo odos skonį. Jis toks... nenusakomas... Jis mano. Sako, kiekvienas turime savo kvapą, skonį... Kažin, koks taviškis?
Miltuotas rankas nusišluostau į prijuostę. Tapkes palieku virtuvėje. Ir basomis tykinu prie tavęs. Taip tyliai kaip išeina. Akyse išdykėliškai plevena ką tik užgimęs padykęs planas. Smalsumas. Išdaiga. Netramdomai veidą perrėžia šypsena. Kramtau lūpas, kad neprasivežtų joks išdavikiškas garsas, tavęs nepažadintų ir visko nesugadintų. Nereiškia, kad kažką darysiu. Paprasčiausiai, vien mintis apie tai smagiai nuteikia ir kaitina kraują.
Pritykinu prie sofutės, paskendusios vakaro prieblandoje ir beveik nepasiekiamos iš virtuvės krintančio šviesos liežuvio. Matau, kaip tavo galva nusvirusi, veidas ramus, alsavimas lėtas, žandikaulis atsipalaidavęs ir kiek praviras. Žinau, kad esi įmigęs, todėl ne toks jautrus tam, kas vyksta aplinkui. Tačiau budrumo prarasti negaliu. Akimirka, tramdydama išdykėlišką ir kupiną pasigėrėjimo tavimi miegančiu juoką, stoviu šalia, ranka užsidengusi burną, tol kol nurimstu ir susikaupiu. Giliai, tyliai įkvėpiu. Viena tavo ranka ilsisi ant sofos atlošo. Čia mano vieta. Lėtai įsliuogiu ant sofos šalia tavęs. Mane pajutęs lengvai pasimuistai. Taip mūsų kūnai patogiai įsitaiso greta ir atitinka, užpildo vienas kitą kaip dvi dėlionės detalės, kaip du krumpliaračiai. Mano petys remiasi į tavo pažastį, galva patogiai gula tau ant peties. Skruostu jaučiu tavo baltinių audinį. Audinys paprastas ir malonus, jis kvepia tavimi. Tavo ranka apkabindama nusvyra man per petį. Jaučiu jos malonų svorį.
Mūsų šonkauliai greta. Jaučiu kaip lėtai nuo kvėpavimo jie išsiplečia, taip tvirčiau prisispausdami prie manęs, ir iškvėpiant atitola. Ilsiuosi. Užmerkiu akis. Atsipalaiduoju. Nurimstu. Jaučiu kvėpavimą. Tavo ir savo. Jis vienodas. Tavo kūnas šiltas, užuodžiu nuo jo sklindančius kvepalų likučius ir besimaišančius su šokolado kvapu įsigėrusiu man į rankas. Girdžiu tavo tylu, vos juntamą alsavimą. Gera. Taip ramu.
Stipriau prisispaudžiu prie tavęs. Atsisakau savo plano. Pamirštu. Nenoriu tavęs žadinti, nenoriu sugriauti tų kelių ramaus poilsio minučių, šilto būvimo greta. Juk taip gera ramiai apsikabinus pabūti šalia tavęs. Niekur neskubėti. Tik tu ir aš. Taip gera po dienos darbų, kad ir akimirkai rasti ramybę vienas kitame. Taip sėdėsim ilgai, be laiko, be skubėjimo, be chaoso, paskendę ateinančio vakaro prieblandoje, užburiančiame lėtume. Sėdėsime tol, kol ims kvepėti orkaitėj kepantis pyragas. Tada pasiimsime po didelį puodelį – aš arbatos, tu kavos, stiprios kaip smala, nesuprantu kaip po to tu gali užmigti, bet čia jau tavo paslaptis. Pasiimsime po puodelį ir, susirangę šalia vienskito, pirštais valgysime šiltą pyragą. Visur pribyrės trupinių. Na ir kas? Juk tai laisvė. Juk taip smagu kartu su tavimi daryti dalykus savaip. Savaip, taip, kaip darome tik mes. Svarbu, kad kartu. O kol kas mėgaujuosi ir pasineriu į tai, kas čia ir dabar. Į tave. Tu šalia ir man to pakanka. Dabar tu man visas pasaulis. O tavo skonis... tebus tai kitų dienų atradimas...