Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Maža virtuvėlė skęsta blausioje, gelsvoje lempos šviesoje. Iš radijo taško sklinda švelnus, banguojantis džiazas, kuris lyg migla ar lengvas voratinklis gula ant paviršių, susiraito ankštose lentynose šalia talpiai surikiuotų virtuvės rakandų.
Namuose kvepia, kvepia aptirpusiu šokoladu. Lėtai šaukštu maišau ant ugnies plepančią šokoladinę masę. Gaminsiu vakaro pyragą. Nukeliu dubenėlį su šokoladu, kad atauštų, užsirišu prijuoste, atsiraitau rankoves ir mediniu šaukštu imu sukti sviestą su cukrumi. Sviestas sušalęs, tad sukti reikia ilgai. Rankos pailsta. Papurtau jas, patrinu riešus ir vėl suku. Galiausiai išmintingai ant viršaus supilu dar šiltą šokoladą. Sviestas iškart atsileidžia, tampa visai minkštas, it saulėje aptirpęs medus. Rūpestingai išgrandau dubenėlyje likusį šokoladą. Vis tiek daug lieka. Galvoju, gaila, jei toks gėris nueis per niek ir pirštu braukdama per šokoladu išterliotą dubens kraštą prisimenu tave:
- Gal nori šokolado? – paklausiu laižydama pirštą.
Tu neatsakai.
Persisvėrusi per miltuotą stalą matau kaip ramiai ant sofutės tu snaudi. Krūtinė palengva kilojasi. Lėtai įkvėpi ir iškvėpi... įkvėpi... ir iškvėpi... Pavargęs. Šypteliu pusę lūpų. Šypsena užsilaiko ir iš lūpų pereina į šilumą, švytėjimą akyse. Gera, matyti tave tokį ramų. Stengiuosi šeimininkauti kuo tyliau, visai tyliai, kad tik tavęs neprižadinti. Tai tampa smagia ir truputėlį sunkiai įgyvendinama užduotimi. O dubuo, kuriame minkau tešlą, kaip tyčia, dusliai bilda į medinį stalo paviršių ir drumsčia tylą, kurią taip rūpestingai bandau išsaugoti. Atsargiai minkau toliau. Dubuo tykiai dunksi. Tai tampa duslia muzika, monotoniška lopšine, primenančia ritmišką traukinio bildesį, kuris migdo.
Baigusi minkyti nukeliu dubenį ir iš po jo ištraukiu lentelė. Pabarstau miltais. Iškočioju tešlą. Sudedu į skardą ir pašaunu į orkaitę. Viskas. Pailsusios, miltuotos rankos nusileidžia ant stalo. Ant rankų jaučiu miltus ir kur ne kur prilipusią tešlą. Nuo smiliaus ties krumpliais atsargiai lūpomis nurenku prilipusius skanios tešlos gabalėlius, kartu švelniai kasdama sau į odą. Jaučiu ją. Jauną, švelnią, minkštą ir elastingą. Akimirkai suleidžiu dantis giliau, iki ribos, kai nervai perduoda smegenims vos juntamą skausmą. Jaučiu savo odos skonį. Jis toks... nenusakomas... Jis mano. Sako, kiekvienas turime savo kvapą, skonį... Kažin, koks taviškis?
Miltuotas rankas nusišluostau į prijuostę. Tapkes palieku virtuvėje. Ir basomis tykinu prie tavęs. Taip tyliai kaip išeina. Akyse išdykėliškai plevena ką tik užgimęs padykęs planas. Smalsumas. Išdaiga. Netramdomai veidą perrėžia šypsena. Kramtau lūpas, kad neprasivežtų joks išdavikiškas garsas, tavęs nepažadintų ir visko nesugadintų. Nereiškia, kad kažką darysiu. Paprasčiausiai, vien mintis apie tai smagiai nuteikia ir kaitina kraują.
Pritykinu prie sofutės, paskendusios vakaro prieblandoje ir beveik nepasiekiamos iš virtuvės krintančio šviesos liežuvio. Matau, kaip tavo galva nusvirusi, veidas ramus, alsavimas lėtas, žandikaulis atsipalaidavęs ir kiek praviras. Žinau, kad esi įmigęs, todėl ne toks jautrus tam, kas vyksta aplinkui. Tačiau budrumo prarasti negaliu. Akimirka, tramdydama išdykėlišką ir kupiną pasigėrėjimo tavimi miegančiu juoką, stoviu šalia, ranka užsidengusi burną, tol kol nurimstu ir susikaupiu. Giliai, tyliai įkvėpiu. Viena tavo ranka ilsisi ant sofos atlošo. Čia mano vieta. Lėtai įsliuogiu ant sofos šalia tavęs. Mane pajutęs lengvai pasimuistai. Taip mūsų kūnai patogiai įsitaiso greta ir atitinka, užpildo vienas kitą kaip dvi dėlionės detalės, kaip du krumpliaračiai. Mano petys remiasi į tavo pažastį, galva patogiai gula tau ant peties. Skruostu jaučiu tavo baltinių audinį. Audinys paprastas ir malonus, jis kvepia tavimi. Tavo ranka apkabindama nusvyra man per petį. Jaučiu jos malonų svorį.
Mūsų šonkauliai greta. Jaučiu kaip lėtai nuo kvėpavimo jie išsiplečia, taip tvirčiau prisispausdami prie manęs, ir iškvėpiant atitola. Ilsiuosi. Užmerkiu akis. Atsipalaiduoju. Nurimstu. Jaučiu kvėpavimą. Tavo ir savo. Jis vienodas. Tavo kūnas šiltas, užuodžiu nuo jo sklindančius kvepalų likučius ir besimaišančius su šokolado kvapu įsigėrusiu man į rankas. Girdžiu tavo tylu, vos juntamą alsavimą. Gera. Taip ramu.
Stipriau prisispaudžiu prie tavęs. Atsisakau savo plano. Pamirštu. Nenoriu tavęs žadinti, nenoriu sugriauti tų kelių ramaus poilsio minučių, šilto būvimo greta. Juk taip gera ramiai apsikabinus pabūti šalia tavęs. Niekur neskubėti. Tik tu ir aš. Taip gera po dienos darbų, kad ir akimirkai rasti ramybę vienas kitame. Taip sėdėsim ilgai, be laiko, be skubėjimo, be chaoso, paskendę ateinančio vakaro prieblandoje, užburiančiame lėtume. Sėdėsime tol, kol ims kvepėti orkaitėj kepantis pyragas. Tada pasiimsime po didelį puodelį – aš arbatos, tu kavos, stiprios kaip smala, nesuprantu kaip po to tu gali užmigti, bet čia jau tavo paslaptis. Pasiimsime po puodelį ir, susirangę šalia vienskito, pirštais valgysime šiltą pyragą. Visur pribyrės trupinių. Na ir kas? Juk tai laisvė. Juk taip smagu kartu su tavimi daryti dalykus savaip. Savaip, taip, kaip darome tik mes. Svarbu, kad kartu. O kol kas mėgaujuosi ir pasineriu į tai, kas čia ir dabar. Į tave. Tu šalia ir man to pakanka. Dabar tu man visas pasaulis. O tavo skonis... tebus tai kitų dienų atradimas...
2010-03-02 13:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-04 12:50
Dvasių Vedlė
Taip, reikia mokėti džiaugtis paprasta buitimi, bet čia ateinu paskaityti kūrinių, o ne džiaugsmo buitimi aprašymo :)

Šiltas ir malonus kūrinėlis, deja, kaip kiti sakė trūksta kasišto. Dėl to tik 3.

Beje, kuom skiriasi šokolado kvapas nuo aptirpusio šokolado kvapo?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-04 10:34
tictac_it
šiltas gražus tekstas, o ir pyrago receptas visai ne prošal - tai minutės gyvenimo, ir gerai, kad nėra jokių intrigų ir super "gilių" poteksčių - reikia mokėti džiaugtis paprasta būtimi ...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-03 23:16
vilnelė vėl
kaip dalis didesnio teksto galėtų puikiai egzistuoti, nes užrašyta labai tvarkingai ir sklandžiai. bet atskirai paėmus, matau tik vaizdingai užrašytą pyrago receptą ir dar dienoraštinį gabalą apie meilę. per tuščia tarp eilučių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-02 21:57
Garso Bangos
Raiška auksinė, gal kalavijo pastebėjimai ir teisingi, bet man tai įspūdžio nesugadino. sakyčiau gerai, kad tekstas turi dvi dalis, o ne vieną apie visiškai tą patį, atsiranda tokia lėta, lėta dinamika.... labai patinka. man atrodo, kad čia viskas apgalvota ir dalys man pasirodė surištos. pirma dalis su antra. protingi žmonės sako, kad "apie ką" nėra kritikos objektas. yra kitas klausimas ar autorė nori rašyti su daugiau dinamikos, veiksmo ar dar ko? :). jei nenori, tai nėra blogai. tik geri įspūdžiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-02 20:46
Sniego mėnuo
Mhm, tekstą galima sąlygiškai dalinti į dvi dalis: kas susiję su maisto gamyba bei su Juo. Jos tarpusavyje nesusisieja prasmių lygmenyje. Galima būtų spekuliuoti apie tai, kad maistas (pvz.:pyragas) ir skirtas Jam, tačiau trūksta iki to... Vis tik per daug aprašymų - jie, kaip minėjo kiti, gražūs ir įtraukia, tačiau nelabai pateisinami. Taigi kyla dilema kaip vertinti tokį tekstą. Pagyrimas būtų, be abejo, už malonų akiai stilių; patarimas - rašydama tekstą stenkis daugiau apgalvoti, ką juo nori pasakyti, kokią mintį perteikti, tuomet leisk tai minčiai būti tarsi orientyru, kurio link eini rašydama tekstą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-02 20:21
švo
Ir "tapkės".
Labai jaukus tekstas, malonios emocijos užplūdo paskaičius.
Pagirsiu už gebėjimą kurti vaizdinius, kupinus charmo.
Papeiksiu už savanaudiškumą, tekste kreipiantis į Jį. Kitaip tariant - prarandi neutralumą skaitytojo atžvilgiu.

Bet buvo malonu, malonu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-02 15:33
Purvelis
Man nerūpi,kaip šonkauliai išsiplėtė,man labai gražu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-02 14:59
Netipiškas Individas
"Mūsų šonkauliai greta. Jaučiu kaip lėtai nuo kvėpavimo jie išsiplečia, taip tvirčiau prisispausdami prie manęs, ir iškvėpiant atitola." — Kažkaip smalsumas apėmė, kaip jie gali imti ir išsiplėsti? (:

Akių tykų ėjimą tekstu išbalansavo keletas klaidų. Šiaip, man tekstas atrodo vientisas, savu stiliumi ir ritmika gražiai užrašytas. Bet, kaip ir Ciklono Kalavijui, kyla klausimas, kokia šio kūrinio pagrindinė mintis? Labai subtiliai, smulkmeniškai ir šiltai aprašytas procesas, kol mergina ruošia viską būsimam pyragui. Tačiau perėjimas nuo jo, iki to tylaus žavėjimosi mylimu žmogumi ir artėjimu prie jo man per daug grubus, sakyčiau. Kažkaip vientisumą pažeidžia dar viena nauja ritmika.

Giriu už gražiai aprašomus vaizdus. Tekstas įtraukia, kelia šiokį tokį smalsumą, tačiau ne visi vaizdiniai yra pagrindžiami.

Todėl ir kyla įvairūs papildomi klausimai, kurių čia visai nereikia.

Maloniai susiskaitė, dėkoju (:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-02 13:19
Ciklono Kalavijas
"Netramdomai veidą perrėžia šypsena.";
"Mūsų šonkauliai greta. Jaučiu kaip lėtai nuo kvėpavimo jie išsiplečia, taip tvirčiau prisispausdami prie manęs, ir iškvėpiant atitola." 

Dar kartą, gerbiamoji autore, perskaitykite šiuos mano išskirtus sakinius ir pabandykite įsisiskaičius suprasti, ką parašėte.

Skaičiau ir nesupratau - čia pyrago recepto aprašymas ar kūrinys? Ar patarimas, kaip praleisti vakarą?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą