Nes myli

[ Vienas iš senesnių kūrinių, todėl vėl vyrauja daugtaškiai, nepykit tikiuosi netrukdys jie suprasti teksto]


Na taip toks mano gyvenimas... Klausiat kodėl aš nieko nedarau? Kodėl aš jo nekeičiu? Gal aš bijau?... O gal nenoriu?... Dabar iš dalies suprantu mamą, kodėl ji mus paliko... Ir aš jos vietoj palikčiau... Aišku dar ne vėlu dar galiu įšokti į pravažiuojanti traukini, bet ar kas pasikeis?... Prisimenu dar tuos laikus kai mama buvo šalia... Būdavo pabusdavai iš miegų nuo klykiančios mamos riksmo ir tėvo šauksmo arba nuo dūžtančių daiktų garso... Tada susirangydavau į kamuoliuką ir tylomis  verkdavau arba bėgdavau pas Liucile ir gulėdavau ją apsikabinus... Sakė, kad tėvas mamą pradėjo mušti tada, kai aš buvau jos iščiuose... Tais laikais aš taip norėjau, kad viskas pasibaigtų... Viskas ir baigės, kai mama užtrenkė už savęs duris...  Tada tėvas mušdavo mus... Man tai nieko, bet jai kaip? Sesuo man yra už viską brangiausia, tai ji mane paguodžia, tai ji aptvarsto mano kraujuojančias rankas, kojas, išvalo visas žaizdas... Na taip Liucilė vyresnė, bet kas iš to... Aš trokštu jai tik laimės... Jos gyvenimas neturi būti toks... Paaugus apgindavau aš ją... Nebeleisdavau tėvui jos talžyti, jis tai kompensuodavo ant manęs... Būdavo grįžta namo girtas ir sliūkina į jos kambarį, o aš iš paskos nutemt jį į lovą... Vėliau ir ji mane paliko... Nepakėlė visko... Susikrovė lagaminus ir iškeliavo pas mamą... Žinoma siūlė ir man kartu, bet ką aš ten... Ten visai kitaip nei čia... Ten gėlės žydi... Mama vaikšto švytinti nauja suknele ir šypsosi prieš savo naują vyrą... O tuo metu senasis jos vyras kibirais maukia degtinę... O jos jauniausias vaikas, tai supraskit aš, šlaistosi gatvėmis, su, pasak ją, neaiškiais tipais... Taip čia viskas kitaip... Čia vienas purvas... Nevalytos grindys... Neplauti indai... Purvini rūbai mėtos pakampiais... Namuose tvyrantis alkoholio kvapas... Kraujo žymės... Ir pastoviai, pastoviai girtas tėvas... Kad Jūs žinotumėt, kaip bjauru užuosti jo kvapą alkoholio ir prakaito mišinį... Kaip bjauru klūpoti prie jo vemiančio ir žiūrėti, kad tik jis neužspringtų... O paskui gauti į galvą už tai, kad esu kekšės vaikas... „Kam kekšė, o kam mama“... Išeinu aš iš namų vos tik ima švisti... Ir šlaistausi gatvėmis tol kol susirenka visi iš pakampių... Taip žinau, tie žmonės ne iš tų kuriuos norėtum sutikti naktį tamsiam skersgatvį... Bet jie irgi žmonės, galim sakyti mano draugai... Jie niekad nepaklaus iš kur pas tave dar viena mėlynė... Iš kur n-tąjį kartą gavai fanarą... Jie kitokie... Jie panašūs į mane... Žmonės, kurie negyvena pasakomis... Kodėl aš neinu į mokyklą? Dar klausiat... Seniau ėjau, o paskui pabodo... Atsibodo klausytis mokytojų aiškinant, koks gabus esu vaikas tik savo gabumų nenaudoju kur reikia... Atsibodo mokytojų klausimai, o kur tavo namų darbai, o kaip aš paaiškinsiu jiems... Negalėjau juk sakyti... Nepykit miela mokytoja mane tuo metu daužė mano tikras tėvas, o paskui, taip skaudėjo visą kūną, kad negalėjau net paimti parkelio į ranką...  O kas labiausiai įkyrėjo klausimai apie mėlynes... Iš kur jos? Vėl su kuo susimušai? Na ko tyli? Sakyk iš kur jos? Nejau tėvui reiks skambinti... Aišku paskambindavo, ir skambindavo net tada kai gulėdavau sumušta lovoje ir negalėjau pakilti iš jos dėl skaudančių kaulų... Tada tėvas pakeldavo ragelį.... O po to... Vėl pasaka iš naujo... ATSIBODO VISKAS... ATSIBODO... Dabar geriau... „Daugai“ mane supranta... Na kuo Jūs tylit? Man nereikia Jūsų užuojautos... Toks gyvenimas... O žinot ką mano tėvas sako mane talžydamas... Sako, kad muša, nes myli... nes myli... myli...