Vienas žvilgnis į dangų

Žirgas lėkė per dangų... 
Debesų žirgas baltom kanopom... 
Nieko nesužeisdamas... 
Šuoliavo per dangų, 
O iš tikro stovėjo vietoj... 
Nieko nepakeisdamas... 
Ir aš - žmogus - bėgu... Per dangų... 
Retkarčiais į Žemę nusileisdamas, 
Pakalnučių, pavasario, atnešto iš dangaus, kvapą 
paskleisdamas... 
Kartais save drausdamas, kartais viską leisdamas, 
Kartais girdamas, kartais visus teisdamas... 
Lėkė žirgas per dangų, 
Baltą kaip sapną... 
Debesų žirgas, baltom kanopom, aukštai iškelęs baltą kaktą... 
Kartais į liūdno žmogaus sapną nusileisdamas, 
Gal jį laimingesnį padarydamas, gal... 
ką nors pakeisdamas...