Gundytoja

Miros akys žibėjo kaip žvaigždės, juodam vasaros dangui.
    - Na, mama? – rimtu balsu paklausė ji.
    Virtuvėje prie stalo sėdinti motina pakėlė akis į savo tamsiaplaukę dukrą, kuri tiesiog nekantravo.
    - Neturiu ką pasakyti, - prabilo motina.
    - Gal tiesiog pasakyk, kad džiaugiesi. – Miros lūpos šiek tiek suvirpėjo. Ji puikiai žinojo savo motinos charakterį. – Nagi, mama, nesikrimsk. Aš to senai troškau.
    Stojo įtartina tyla.
    - Ir taip lengvai nori palikti šiuos namus? – šiek tiek grubiai paklausė motina. – Ar Adamas bent darbą turi? Kaip judu išsilaikysit? – ramesniu balsu paklausė ji.
    - Taip mama, jis dirba savo tėvo įmonėje. Jie turi savo verslą, pasakojau, pameni?
    - Taip, prisimenu. Šiek tiek. – Ji susiraukė.
    Tuomet ji buvo ne itin dėmesinga, o dabar dėl to gailėjosi.
    - Aplankysiu tetą Aurą, žinai kokia ji, viską tau išpasakos. Taip tikrai žinosi, kad man viskas gerai. – Mira šyptelėjo.
    Ir vėl stojo tyla.
    Mira prisiminė tetą. Kai paskutinį kartą ją matė, Mirai buvo tik penkiolika. Tačiau tetos įvaizdis ir elgesys atminty išliks ilgai. Tetai tikriausiai buvo apie trisdešimt. Gal daugiau, o gal mažiau. Mira tuomet žinojo viena, kad Aura yra tikra gražuolė.
    Garaže plušantys vyrai sustingdavo ir alsuodavo geismu, kai tik ji praeidavo pro šalį. Turėdama du automobilius, ji dažnai ten trindavosi, nes vienas iš jų sugesdavo. Ir šiaip ji rasdavo priežasčių ten apsilankyti įsispraudusi į džinsinį sijonuką, apsitempusi gilios iškirptės marškinėlius trumpomis rankovėmis. Seksualioji našlė.
Mira girdėdavo, ką apie Aurą šnabždasi vyrai. Vadindavo ją gundytoja. Spigindavo akimis, bet negalėdavo paliesti.
    Aura puikiai žinojo, kad jos seksualumas yra nepaprastai galinga jėga ir sklinda nuo jos raibuliuojančio karščio bangomis. Šitaip tvankiomis vasaros naktimis kursto vaizduotę.
    Vieną karštą rytmetį, kai saulė svilino kūną, Aura atnešė patikusiam vyrui priešpiečius ir butelį vyno, kaip dėkingumo ženklą už puikiai atliktą darbą. Tokią kaitrią dieną sunku buvo atsisakyti gėrimo, kuris sušildė ir užpildė kūną mielu laukiniu jausmu.
    Tą dieną Aura gavo, tai ko siekė, dar vieną vyrą į kolekciją. O Mira netikėtai susipažino su Adamu. Jam tada buvo aštuoniolika – tvirto kūno sudėjimo, laibakojis vaikinas iškart ją sužavėjo. Tačiau kol pradėjo rimtai su juo draugauti prabėgo nemažai laiko. Adamas skyrėsi nuo kitų vaikinų. Vikrus, giedro veido vaikinas, iš pažiūros atrodė šaltas ir nepasiekiamas. Bet kuklioji Mira užbūrė savuoju žavesiu ir neatsilaikęs Adamas įklimpo iki ausų.
    Motina linktelėjo.
    - Gerai, važiuok. Tikiuosi, ten tavęs laukia geresnis gyvenimas, - pasakė atsidususi, - bet jei kas nors bus blogai, šie namai visada tavęs lauks, - pridūrė ji.
    - Ačiū, mama. – Mergina apglėbė motiną ir pakštelėjo į kaktą.

    Pro atvirą automobilio langą įsiveržęs gaivaus oro gūsis, taršė palaidus, ilgus merginos plaukus. Ši akimirka jai ypatinga. Pagaliau ji vyksta pas savo vaikiną, ne šiaip svečiuotis, o gyventi. Po dviejų metų draugystės, baigusi mokslus, ji apsisprendė. O kodėl gi ne? Tokį klausimą dvidešimtmetė pateikė sau, kalbėdama su savo motina. Mira žino, kad motinai jos vaikinas nepatinka, tačiau ji nesiryžo tam prieštarauti. Miros mama palinkėjo savo dukrai sėkmės ir pažadėjusi, jiems įsikūrus aplankyti, atsisveikino.
    Kaip gera ištrūkti iš namų, galvojo ji. Iki šiol gyvenusi mažame miestelyje Mira, net nenujautė, kas jos laukia didmiestyje.
    Po trijų valandų trukusios kelionės, horizonte iškilo daugiaaukščiai namai. Merginą užplūdo jaudulio banga. Jis kažkur ten, nuosavų namų kvartale, mūsų naujajame name, laukia manęs atvykstant, mąstė ji.
    Tuo tarpu, nekantraudamas vaikinas vaikščiojo po kambarius ir dairėsi. Stumtelėdamas, tai fotelį, tai sofą, ar stalą. Tvarkydamas taip, kaip jam atrodė bus geriau. Vis mąstydamas ar Mirai patiks. Jis įsivaizdavo, kokia bus jos reakcija, pirmą kartą išvydus naująją buveinę.
    Mira rankoje laikė lapelį su adresu. Įsukusi į reikiamą gatvelę, dairėsi ieškodama namo numerio. Priartėjusi prie baltutėlio pastato išvydo šešiasdešimt devintą numeriuką, kurio ieškojo.
    - Pagaliau, - tarė ji ir įsuko pro atvirus vartus į kiemelį.
    Užgesinusi variklį minutėlę pasėdėjo ir giliai atsidususi išlipo iš automobilio. Tačiau jaudulys jos nepaleido. Virpėdama apsidairė ir su šypsena veide nužvelgė vieno aukšto namuką. Atsistojusi prie paradinių durų, dvejodama prilietė rankeną ketindama jas atverti, tačiau Adamas buvo pirmesnis už ją. Smarkiai atlapojęs duris, vienu žingsniu atsidūrė šalia Miros, tvirtai spustelėjo ją savo glėby ir švelniai atlošęs galvą įsegė drėgną, karštą bučinį.
    Iš merginos burnos išsprūdo dejonė.
    - Sveika atvykusi namo, panele, - sukuždėjo Adamas, šiek tiek atsitraukė leisdamas jai įkvėpti ir netrukus, vėl įsisiurbė į jos šviesiai rožines lūpas.
    Bučinys išvarė jaudulį ir kūną užpildė ramybė. Mergina šiek tiek apdujusiomis akimis žengė į vidų. Viduje buvo erdvu ir šviesu. Kol ji dairėsi Adamas iš automobilio parnešė jos krepšius.
    - Na, ką manai? – paklausė jis, stebėdamas jos veido išraišką.
    - Čia nuostabu, jauku ir gera, - šypsodamasi ji prisiartino ir pakštelėjo Adamui į skruostą.
    - Ne, - paprieštaravo jis, - tai tu nuostabi, čiupęs už rankos prisitraukė ją arčiau ir pakštelėjo Mirai į nosies galiuką.
    - Ar už namo yra kiemelis? – pasiteiravo ji.
    - Taip mieloji ir ne mažas, eikš apsidairysi.
    Adamo tėvas buvo turtingas ir labai mylėjo savo sūnų. Jam buvo vieni juokai padovanoti sūnui namuką su gražiu sodeliu, juolab, kai Adamas susitikinėja su žavia, kuklia mergina, gėrio kupinomis akimis. Adamo tėvas mylėjo Mirą, kaip savo dukrą. Ir nekreipdamas dėmesio į tai, kad ji kilusi iš neturtingos šeimos negailėjo nieko.
    Staiga suskambo Adamo telefonas. Per porą žingsnių nutolęs nuo merginos, keliais sakiniais apsikeitęs su skambinusiu asmeniu, Adamas atsiduso.
    - Nepyk mažute, bet turiu tave palikti.
    - Kas nutiko? – sunerimusi pasiteiravo Mira.
    - Turiu važiuoti į darbą, reikia sutvarkyti kai kuriuos dokumentus. O tu tuo tarpu įsikurk ir ilsėkis. Pažadu ilgai netrukti.
    Netrukus mergina liko viena, savo naujuose namuose. Jai patiko šis namas, langai, durys, šviesūs kambariai, prabanga dvelkiantys baldai ir didžiulė dvigulė lova jų miegamajame. Vaikystėje viso to ji neturėjo, todėl jai nuo tokių pokyčių lengvai svaigo galva. Palengva susikrovusi rūbus į didžiulės spintos lentynas ir pagaminusi valgį išėjo į kiemelį. Išvydusi tarp medžių hamaką, jos veide nušvito šypsena. Įsitaisė jame vildamasi, kad bent truputi pavyks atsipalaiduoti.
    Kiemelis buvo apsuptas aukšta tujų tvora, todėl kaimyninių kiemų nesimatė, tik kyšojo namų stogai. Čia buvo ramu ir tylu. Kvepėjo netoli esantis gėlynas, kuriame blaškėsi margaspalvis drugelis. Mira užsimerkė ir sukluso, protarpiais girdėjo pravažiuojančių automobilių burzgimą, tačiau jai netrukdė mėgautis ramybe. Ilsėdamasi Mira laukė, kol grįš mylimasis.
    Tylus kikenimas, nenorom privertė merginą, pramerkti akis. Apsidairiusi svarstė iš kurios pusės jis sklinda. Ji įsiklausė ir išsirioglinusi iš hamako, smalsumo varoma pajudėjo tvoros link. Už jos girdėjosi du moteriški balsai. Žengusi arčiau ir sustojusi prie pat tujų, ištiesė rankas praskleisdama susipynusias šakeles. Pro tarpelį Mira išvydo tai, ko dar neteko matyti.
    Švelnių saulės spindulių nubučiuoti du nuogi kūnai, raitėsi ant sodriai žalios pievelės. Mira susigėdo ir atsitraukė, tačiau regėtas vaizdas ją taip užbūrė, kad ji nesusilaikiusi vėl žvilgtelėjo. Merginos suposi ant aistrų ir malonumo bangos. Mėgavosi viena kitos kūnu, švelniai sėdamos bučinius.
    Mira stovėjo sustingusi, jausdama, kaip ją užplūsta geismas, toks stiprus, kokio dar neteko justi. Ji įsivaizdavo save esant tokioj padėtį. Skruostai nusidažė raudoniu ir netikėtai, jos pečius apglėbusios Adamo rankos privertė sugrįžti į realybę.