Ir aš kaip tie burbuliukai...

Balta spalva susisupus ant smėlio namelio sėdžiu aš.
Leidžiu į orą spalvotus burbulus - kam mažas, kam didelis ratas.
Kiekvienas nuskrieja su šypsena mano, palieka ją saulės delnuos.
Išdygę vėjo lakstantys nykštukai juos gainioja tyruos laukuos.
Ir mirga jų akutės grakščios, kaip deimančiukai vėriniuos.
Taip rytas nuneša ramybę blankią, nusineša kartu jis ir mane.
Ir rodos vėl iš naujo aš atgimstu ir pakeliu voratinklio gijas.
Paliesti lūpas tavo palaima man nepakartojamai svaigi.
Sėdėti, ranką tavą jausti prie savęs...
Mintim lakstyti tavo kerinčiu kūnu, skęsti akyse pasakiškai gražiose.
Sėdėdama taip ant namelio krašto matau tave aš tolumoj kažkur,
Tu man šypsais, juokies kaip mažas vaikas aš jaučiuos šalia taves.
Man džiaugsmas laimė, šiluma ir juokas maišosi galvoj pašelusiai smagiai.
Ir aš šypsausi kaip maži tie burbuliukai, kur skraido saulės spinduliuos :***