Skraidanti plyta

Nors ir besparnė,
Tankiai išskrisdavai
Į debesis…
Ir manęs nematei,
Ir manęs negirdėjai,
Ir tik akmenis mėtei
Iš tenai, iš aukštai.
Dideli, sunkūs akmenys
Krito ir krito…
Ne akmenys krito –
Puntukai!
Nelaukdami ryto saulės,
Daužė ir daužė
Mano pasaulį;
Palikdami tik krūvas nuolaužų.
Ir mano galvą gumbais nusėjo!
O aš tik plytą,
Baltą aštuonialytę –
Ant tavo abejingų debesų,
Pakabinti norėjau,
Kad nusileistų su tavimi…
Nepakabinau ant debesio to, –
Virvutė iškrito –
Neturėjau kitos.
Ir tik plyta,
Aštuoniakampė ta,
Atlikusi saltomortalę
Ir sunkiai atsidususi,
Tiesiog ant palangės
Nukrito tavos,
Manęs neužkabinusi –
Vos, vos…