Pamečiau šunį, tiksliau jis išėjo pats
Ir ne man, o kaimynams iš viršaus
Jie vertėsi nešvariais užsiėmimais, kiekvienas stalčiuj turėjo po pistoletą
Rytais nešdama jiems kavą jų batus rasdavau aplipusius lapais ir žemėm
Buvo beveik įtraukę ir mane bet laiku susiradau tikrą užsiėmimą, be to ištekėjau
Rašė laiške tikriausiai kažkas jį pririšo ir laiko
Ir tas šuo mus sėkmingai pamiršo, o jau pavasaris
Gal dabar net gauna išeiti į kiemą ir nieko
Žodžiu šuns nebėra, nebereikia maitinti ar žiūrėti kur seka jo akys
Mačiau aš tą šunį praeitą penktadienį
Jis galinėj sėdinej šalia augančio vaiko
Pakeliui į namus kensingtono gatvėmis nuobodžiavo ir buvo
Toks pat baltas ir toks pats solidus savo žinojime