... Tu eini ir jauti nemalonią baimę, kad kažkas tave seka, jautiesi nejaukiai. Prisėlina kažkas už nugaros, tau darosi dar baisiau. Apsivinioja su savo straubliu ir užsikialia ant nugaros. Tau truputį nejauku, nors ir pasitiki, bet jauti tą pilką, minkštą, susiraukšlėjusią odą, tu netgi surandi laiko palyginti su kupranugariu, jog maniškis variantas yra žymiai patogesnis ir tu žinai, kad jis geriausias tavo draugas.... Bet kodėl tuomet jautiesi taip nejaukiai? Kodėl neatsisukai, kai jautei kažką už savęs.... Kodėl vaidinai, jog nieko nepastebi? Kodėl neatkreipei dėmesio, kai žinojai? Ir kodėl kai viskas baigėsi tavo mintys tik prasidėjo? Kodėl pradėjai galvot tik poto kai veiksmo nebeliko... Ar jausti ir galvoti negalima iškart kartu ir veikti? O kas geriau ar išpradžių jausti veikti ir galvoti ar galvoti jausti veikti ar išvis galvoti veikti jausti...
Kuo pirma verčiau pasikliauti, protu ar jausmais? Abiem dalykais gali tekti nusivilti. Jai pagalvosi ir padarysi priešingai nei jautei, visvien būsi nelaimingas ar atvirkščiai. Tai kam išvis tada kažką daryt kai nežinai? Svarbiausia, kad dramblys žino, kad tu esi jo geriausias draugas, nes tu tą susapnavai. Išpradžių jaučiau, dabar mąstau, o poto turėčiau veikti...