Baimė

Dienos garsai nutyla naktyje,
Tik niekinga baimė šnabžda
Sukeldama beprotiškus širdies dužius,
Savo veide nupiešdama šypseną.

Skruostu rieda ašaros išrėždamos
Liūdesio raukšlę veide.
Užmerkus akis jų nesustabdau,
Girdžiu kaip baimė užkariauja mintis.

Širdies dūžiai nurimę...
Atmerkiau akis ant sudrėkusios,
Nuo surių lyg vandenynas ašarų,
Minkštut minkštutėlės pagalvės.

Vėl nauja dena su baimę
Matyt, gerėtis tavimi ir leisti
Jausmams užkariauti mane,
Sužeidžiant mano širdį.