Nematau- spengia tyla galvoje

Pradėsiu nuo to, kad  man aštuoniasdešimt vieneri. Žinau, ka galvojat „Laikas kastis po žemėm ir netrugdyti jauniesiems maksimalistams laužyti standartų“, bet žudytis nė neketinu, o į aukštumas kol kas manęs niekas nepriima. Priims kadanors. Visus priima. Be kita ko, nesu toks kaip visi. Žinoma žmogus, ne gyvūnas, bet mes visi pagardinti skirtingais prieskoniais (gaila net ir patiems geriausiems kulinarams kartais „pasiseka“ persūdyti). Abi mano rankos atspindi amžių, nors veidas to neišduoda, kaip gaila... Praeidamas gatve neatsigini žvilgsnių, ir vis žinai, kad žmonės bando atspėti tavo amžių, nes tuose pačiuose užkampiuose zuji jau devinta dešimtį metų. Net ir dideliame mieste nereikia daug pastangų išgarsėti. Na, man paprasčiausiai užteko paveldėti tėvo genus ir štai esu miesto pažiba, dabita. Nebandyk pasirodyti mieste blogos nuotaikos, kaukė- tai, ko trokšta žmonės. Neturėdami nė lašo gėrio savo širdyse, kaip besočiai siurbia jį iš aplinkinių, ne nesusimąstydami, gal jau laikas pradėti savo gyvenimą ir nustoti į jį žiurėti per skaidriai nupoliruotus rožinius akinius? Taigi be kaukes- mes žlugę. Natūralumo nebėra, o kažin ar kas nors atsimena jį kaip kažkada egzistavusį dalyką. Be abejo, ne. O galbut mums iš viso nereiktų verkti, jog pamynėme moralines normas, prasidėjo masinės vagystės, žudymai ir nėra čia ko skųstis, kad kažkada „ Prie Ruso“ buvo geriau. Kaip greitai mes pamirštame praeiti.. Kažin, ar nors vienas dabartinis mano amžiaus pilietis iškeistų civilizuotą gyvenimą į socializmu persismelkusį, purvo ašaromis apdrabstytą lagerio kambarį. Soacialinis aprūpinimas- taip, žodžio, sąžinės laisvė- ne. Pamirškime gigančių valstybių vadovų sukurtą gėrio sąvoką. Pučiami lelijomis kvepiantys, akinantys dūmai ateityje išgrauš mums akis. Mūsų mažieji žmogėdros, paklūstantys supuvusio dolerio klvapui nebegali blaiviai mąstyti, o į pagalbą vienijant šalį tokio kaip Bismarko nepasikviesime, juk bus pažeistos“ žmogaus teisės“. Verta sekundei sustoti bėgant į Anglijos metro ir pagalvoti, kad padarei geriausią sprendimą, kokį tik leido laikotarpis. Nebuvai toks laisvas ir toks visapusiškai laimingas gyvendamas Pilkų Kirminų gatvėje, Sąstingio mieste, Griūvančios šalies kurorte. Apima panika, o, kas bus, kai padėtis pagerės? Šoksim atgal į traukinį ir taip, prasiblaškius pusę gyvenimo, bandysim iš sugriuvusios trobos lipdyti deimantinius rūmus? Deja, šiais laikais pigiau statyti naują, nei restauruoti seną...