Atsargiai, neužmink
I would spread the cloths under your feet:
But I, being poor, have only my dreams;
I have spread my dreams under your feet;
Tread softly because you tread upon my dreams.
(Yeats „He wishes for the Cloths of Heaven“)
Kas nutiko? Aš pasimetusi, mano širdis- juolab. Ar šuo vistiek myli savo šeimininką, jei jis kasdieną yra mušamas ir žalojamas, ar šunytis toliau kentės ir laižys jam kojas, ar visgi nuspręs, kad jis šeimininko nemyli, ir kąs jam? O ar gali šunytis įkąsti net tada, kai šeimininką, yli, bet supranta, kad jam bus geriau, jei nebekentės? Jei gali, tai taip, ko gero, pasielgiau ir aš. Mylinti, bet siaubingai išsigandusi ir pasimetusi, aš pabėgau nuo Mylimo žmogaus, kurio meilė mane ėmė skaudinti. Bet juk tada kyla naujas klausimas- ar gali meilė būti bloga? Ar tik meilės išraiškos būna blogos? Betkokiu atvėju, didelis pavydas ir norėjimas, kad žmogus amžinai liktų tik su tavimi, gali virsti kančia, tam žmogui, kurį manei, kad nori apsaugoti nuo viso pasaulio.
Taip... Skaudus dalykas tai, bet visgi pasitaiko ir tokių meilės išraiškų, kai iš to didelio didelio noro apsaugoti žmogų, kurį taip begalo Myli, galiausiai jį imi skaudinti. Tada, kaip paukštis po ilgų metų išleistas iš narvelio, ima veržtis mūsų artimas tolyn į laisvę, net jei labai mylėjo, žino, kad ten kur laisvė- ten daugiau laimės. Regis, nenorime padaryti nieko blogo, o padarome blogiau, nei kada galėjome pagalvoti. Užminame ant žodžio „Meilė“ savo purvinais batais ir sutrypiame visas Mylimojo viltis, kad mes pasikeisime. Bet mes nesikeičiam. Toliau minam, nes svorio centrą jau perkėlėme ant kojos, kuria miname, ir kol pilnai neužminsime, tol nulipti negalėsime. Ir net, jei mylimasis iškęstų šį skaudų žingsnį, jame jau visam, kaip betone, liks įspaustas mūsų pėdsakas, kuris kaskart primins jiems apie tą skausmą, kurį jiems teko iškęsti.
Visa tai taip keista. Pirma būna žvilgsnis. Tada kuklus šyptelėjimas. Vėliau jautrus prisilietimas: pirma rankomis, tad air lūpomis. Galiausiai ateina tai, ką žmonės vadina Meile. Mes klojame savo svajones jiems po kojomis, nes tai viskas, ką mes turime. Tačiau ne visada mes pakeliame tas svajones nuo žemės, kartais mes jas sutrypiame, visai to nenorėdami, kartais užminame ir nepastebime, kaip žlunga svajonės, kaip miršta paskutinė viltis, kad svajonių skraistė išliks tokia pat graži, kokia buvo anksčiau, kad neliks nei vieno blogo pėdsako ant jų. Užminame, pradedame blaškytis ir galiausiai mes visai sunaikiname svajones mums artimo žmogaus.
Bijau, tikrai labia bijau, kad netyčia primyniau Mylimojo svajones, bet tuo tarpu jis jau trypė manąsias, taigi aš griebiau tai, kas liko iš mano svajonių, ir su paskutine viltimi, kad bent dalis jų liko nesutrypta, bėgau. Bėgau netoli. Ak, kokia maža mūsų planeta… Rodės, bėgau tekina toil toil, o dabar kasryt praeinu pro mažą švieselę lange- Jį. Jis visai šalia, kartais atrodo, kad girdžiu Jį nakti kvėpuojant. Žinau- Jis nemiega. Galvoja. Galbūt, su ašaromis akyse žvelgia į manasias akis Jo vaizduotėje.
Ar jūs tikite, kad mylintys žmonės gali net per sapnus bendrauti? Aš netinkiu. Bet, turbūt, net savęs nenustebinu galvodama, kad kai aš sapnuoju, sapnuoja ir Jis. Ar taip gali būti? Nežinau. Niekas nežino. Bet ir nesvarbu, man labiau ramybės kitas klausimas neduoda: ar galima nustoti mylėti ir vėl pamilti tą patį žmogų? O gal Meilė yra amžina? Jei jau pamilai, tai visam? Nežinai, žinoti nenoriu. Tiesiog noriu, kad manęs nemindytų. Meilė juk ne tokia…