Pro senus vardus

Kai tolyn paskubomis keliauju,
Pro išblėsusius Daugų vaizdus,
Žvilgsnis blaškosi po horizontą naują,
Vėl atrandantis senus vardus.

Tas miestelis buvo žemės kraštas,
Kito tokio akys neišvys –
Buvo dienos, buvo naktys karštos
Ir jaunystė veržės pro duris.

Glaudė mus penkiakamienis klevas,
Kur ant Šventapetrio – vakarais
Ten spindėjo akys obuoliavos,
Nuo manųjų plieskiančių žaibais.

Krito snaigės, lūžo slidžių slydis,
Karpė šaltis, bet abiems – gaivu
Ir bedugnis debesėlių skrydis
Apgaubė tikėjimu naiviu.

Man atrodė, rudeniop pažvelgs jos –
Žydros akys į žydras akis
Ir tada, kai obelys vėl skleisis,
Neįsuks tokių joks sūkurys.

Tankiai žvilgsnis pro Daugus keliavo –
Ežeruose, rodėsi, nuskęs:
Neradau penkiakamienio klevo,
Šventapetrį sukasė kažkas.