Sula

Saulutė, bučiuodama
beržo ir klevo kamienus,
žadino žemėj šaknis,
kurios žiemą tylėjus,
atvėrė duris.

    Kilo į aukštį
    sulčių stulpeliai,
    nešdami žemės syvus,
    sprogstančiam pumpurui,
    mažai šakelei
    skleidžiant žaliuosius lapus.

Nupjovus klevo šakelę,
sultys lyg ašaros rieda
į pakabintus indus,
o įgręžto beržo latakėliais srūvena
sukurtos gamtos lietus.

Ant velykinio stalo,
papuošto margučiais,
stovėjo dubuo lyg bala-
pravirkdyto beržo ar klevo sula.