Penkioms minutėms iki aušros
(jei miręs būtum,
galvotum -
penkioms aušroms iki minutės),
tamsa
tarpuvarčių klegesiu
iš tavęs juokiasi:
šviesa
kaip prostitutė – nusipirk:
ruduo, ir pinigėlių po kojom kiek nori,
ruduo, ir vidūs tavo išvaryti iš namų
prisigeria ir miega miesto varpinėse
sapnuodami:
„vakarais, kai neranda to,
ko neieško,
ir visi
žibintai per žemi pasikarti,
per aukšti į prarają šokti,
nuogas miestas ant delno
ir oras vibruoja.
Šis miestas nemiega,
dainavo mergaitė.
Šis miestas nemiega,
pardavė ją, už kiek – nežinot.
Ruduo ir pinigėlių
po kojom,
kad svaigsta galva ir, atrodo,
įkrisi į tėkmę dangaus.
Šis miestas nemiega.
Ištiesia ranką tau kekšė -
cigaretė tarp pirštų.
Išrūkyk save. Visą –
iškvėpk.
Prisidegsiu tave
ir lėtai
kaip dūmai kaminų iškilsi
debesiu į debesį,
į žodį žodžiu: miestas
prašnenka, bet
skliautas
dangoraižių išprievartautas
vis nebylus“.
Pabunda vidūs
kai mišios ir oras
virpesiu varpų vibruoja,
ir mato
šokinėjančias mergaites.
per daug tuščiažodžiavimo. pvz jeigu atmestum pirmus keturis posmus, iš karto viskas atrodytų daug geriau. ir vis tiek ne itin gerai. kalbėjimas neišdirbtas ir nesklandus - tekstas "neslysta", kliūna už visokių tokių ne vietoj iššokusių frazių, kaip "už kiek - nežinot". ir perspausta. toks įspūdis, kad stengtasi parašyti kuo įdomiau, bet dėl to tiesiog atsirado daug nenatūralumo. na pvz. kam tie prievartauntys dangoraižiai? ką jie duoda tekstui be griozdiškumo? tas pats yra su abiem eilutėm apie žibintus - nesklandžios ir visiškai nereikalingos, tik apsunkinančios. taip, kai kuriose vietose žodžiai visai pagauna, bet tuoj vėl sugadina viską koks nors netikęs įvaizdis ar nenatūralus minties šuolis. dirbti su tekstu reikia, daug ir atidžiai dirbti, gludinti.
bet kuriuo atveju, turi įdomių minčių. šį kartą 3 avansu.