Spalis. Antra valanda nakties. Rūkas. Vėsa. Drėgnas kelias. Mano automobilio langas atsuktas. Ne, ne tam, kad galėčiau nukratyti nuo cigaretės pelenus ar visu garsu užleisti pigią trankią muziką. Ne. Man patinka justi pūvančių lapų kvapą. Jis mane ramina. Tik klausimas, nuo ko. Riedu geras keturias valandas. Kam ir kur, nežinau. Aplink tamsa. Kartkartėmis švysteli kokios nors miegančios gyvenvietės ar kaimo pavadinimas. Ir vėl tamsa. Mano mašinos šviesos neapšviečia net kraugeriškai žybsinčių lauke tipenančios katės akių. Nieko. Aš mėgstu spalį. Jis man suteikia kažkokius sentimentus. Turbūt jie ir kalti, kad kone kas vakarą kur nors išvažiuoju. Be tikslo. Riedu ir tiek. Mano vyresnysis brolis Darius visada sako, jog vieną rytą mano vardas ir pavardė (dingimo be žinios atveju, ir nuotrauka) puikuosis laikraščiuose, kriminalinių naujienų puslapiuose. O jei nelaimės aplinkybės pasitaikys itin intriguojančios ir pikantiškos, mane paminės net per vakaro žinias. Vienadienė žvaigždutė. Che. Taip ir maga tam sarkastiškam padarui (aš čia apie Darių) atkirsti, jog greičiausiai ir jį kada nors parodys per dienos kriminalus. Tik ne dėl padarytos avarijos vėlų spalio vakarą užmiestyje, esant blogoms oro sąlygoms. Ką jūs! Už nešvarius pinigėlius. Beje, aš, kaip jaunesnioji jo sesuo, grūdu tuos pinigus į specialų aparatą pirmoj pasitaikiusioj degalinėj, kolei degalų prispildo pilnas bakas. Taip, benziną deginti aš mokų taip pat gerai, kaip Darius ironizuoti.
Tolumoje kažkas blyksteli. Vėl. Ir vėl. Menkutė raudonai oranžinė liepsnelė. Cigaretė. Oho, vadinasi, per šias kelias valandas pamačiau šį tą daugiau, nei kelio ženklus. Kelio pakraščiu šlubčioja žmogus. Sustabdau automobilį. Suprask, pademonstruosiu savo gerumą ir eisiu paklausti žmogystos, ar galiu kuo padėti. (Dariuk, žinau, kad dabar galimas mano poelgio pasekmes sukonkretintum iki skilties, skirtos žmogžudystėms, prievartavimams ir plėšimams). Na taip. Brolelis tikrai būtų teisus. Bet į automobilį aš negrįšiu. Tik ne dabar. Tik ne spalį. Nedrąsiai prieinu prie žmogaus. Jis sustoja. Vyriškio dešinysis batas atsiklijavęs. Tai akivaizdi jo šlubavimo priežastis. Kvaiša. Ir ką man dabar jam sakyti? O žmogelis stovi ir teberūko. Jo džinsai purvini. Kadangi tamsu, nieko negaliu pasakyti apie odinę (bent jau panašu, kad odinę) jo striukę. Vyriškis tyli.
- M... Jūs... kažko ieškot? – paklausiu aš. Klausimas nuskamba mažų mažiausiai bukai. Nepažįstamasis surūko cigaretę, ant žemės numeta nuorūką ir ją sumindo.
- Ieškau.
Stoviu ir laukiu, ką jis pasakys toliau. Bet žmogus išsiima naują brangių cigarečių pakelį, vieną prisidega ir rūko toliau. Šaunus pašnekovas. Jam prisideginėjant (beje, brangiu žiebtuvėliu) turiu galimybę išvysti nepažįstamojo veidą. Tai kokių 35 -40 metų vyriškis. O gal tokio amžiaus tik atrodo. Veidas apšepęs, plaukai susivėlę. Jokių sumušimų ant veido ar kažko panašaus nematyti. Kiek spėju pastebėti iš jo odinio (vis dėlto, odinio) švarko išlindę marškiniai irgi purvini. Jei vyro rūbai būtų švarūs, galėtum drąsiai jį palaikyti net pasiturinčiu žmogumi. Nee... Jis tikrai ne valkata. Girtas? Irgi nepanašu...
- Ko... ieškot? – bandau tęsti pokalbį (liežuvis neapsiverčia šitos situacijos pavadinti pokalbiu). Nors klajoklis stovi priešais mane, žiūri jis kažkur tolyn. Lyg manęs čia išvis nebūtų.
- Kelio, - atsako nepažįstamasis. Vos susilaikau neprunkštelėjus. Man pasidaro baisiai juokinga. Žagteliu. Visada taip. Kai tik bandau nuslėpti savo begalinį norą juoktis, imu žagstėti. Visai kaip dabar. Galėjau nusijuokti jam į veidą, juk kas jis man? Keistuolis, naktimis ieškantis kelio ir rūkantis vieną cigaretę po kitos. Tačiau to nenorėjau. Nesigirsiu, bet išauklėta buvau gerai.
- Kelio? – nežinia kam perklausiu. Jokio atsakymo. Kaip ir prieš penkias minutes surūkyta cigaretė sutrypiama (sveikuoju batu), o vietoje jos pridegama kita.
- Juk kelias čia tik vienas! – neva bandau padėti jam susigaudyti aš, - Kaip galima jo ieškoti?
Vyras pažiūri į mane taip, lyg ne jis, o aš slankiočiau tokiu metu rajonų keliais ir ieškočiau KELIO. Gal jis narkomanas? Dar dingsteli man. Keistasis mano pašnekovas (oj, argi galima jį taip pavadinti?) praeina pro mane lyg pro stulpą ir nukibilkščiuoja tolyn. Akimirką pastoviu ir grįžtu į automobilį. Nuvažiuoju tolyn. Sunku susigaudyti. Sunku rasti ir kelią. Ypač, jei jis nematerialus ir nusitiesęs žmogaus sieloje.