Tiesus kaip geležinkelis

Ruduo. Dangaus ašaros rieda per mano nuvytusią sielą,
mano mąstymas - tiesus kaip geležinkelis
o pasaulis mažas, kaip supuvusių obuolių krūva.

Pesimizmo banga neapleidžia manęs
laukiu kažko, kas niekad nebeateis.
Suprantu tik tai, kad ir vėl tapau vienišu žmogumi.

Esu vienišas, per daug schematiškai įsivaizduojąs pasaulį ir žmones

perdaug tendencingai krentu žemyn, žemyn, žemyn... (kaip aš nekenčiu tų taškų.)

Niekas negali man padėti, niekas net netiesia sušalusios rankos
norėtusi šaukti, tačiau paskutiniai žodžiai užstringa gerklėje

„kaip gera gyv-en-ti”