Dūgzti tyliaimes keliaujame Londonu. gerai, nebaksnok į kaktą želiniu tušinuku, inteligente - keliaujame po Londoną. aš tau pasakysiu - jie tokie negražūs ir stori. jų smegenys, prisiekiu!, padengtos storu maisto sluoksniu. jų galvose vien maistas ir našta. kokia gi daugiau - paskolų našta. jie ima paskolą, nes nori skalsesnės duonos ir didesnio makdonaldo rinkinio.
o tu puikiai deri prie jų. tavo batai nevalyti nuo mūsų išvykimo pradžios, o viršutinė senelio marškinių saga guli kažkur Paryžiaus požemiuose. pameni? vietiniai bomžai palaikė tave savu, o tu jiems nedavei to maisto, kurį laikei rankose. už tai jie išplėšė tavo marškinių sagą ir įmetė į kanalizacijos duobę. dabar mes draugiškai sukurpkime istoriją, kad ta saga mėtosi požemiuose. tai taip aristokratiškai skamba.
tavo išsilavinimas perėjo į aukščiausią lygį - dabar jautiesi it brandus niekintojas. aš vadinu tave kaimiečiu, viešpatie, aš dėl to nekalta, tu taip atrodai. tu man skaitai gyvenimiškus moralus kasvakar vietoj rumuniškų pasakų. užsidedi akinius (dievaži, kartais man atrodo, kad mano ranka lieknesnė už tavo akinių rėmą) ir visai neritmiškai nesinchriniškai vebleni: tik valkatos supranta tikrąją gyvenimo prasmę. ar esu minėjusi, kad tavo balsas apgailėtinas?
todėl mes ir valkataujam. aš pykstu, tu neleidi pereiti šviesiąja Bondo gatve, nes blizgios vitrinos trugdo teisingai mąstyti. vitrinos žaloja smegenis ir gadina akis. kai eilinį sykį švelniai kuždu, kaip tavęs nekenčiu, tu atsakai, kad pagaliau tampu normalia moterimi, nes žmonių prigimtis diktuote diktuoja neapkęsti vieni kitų. tu mane įsimyli iš naujo.
tu man leidi vieną kartą pasisukti didžiuoju ratu, pats tuo tarpu sėdi apšnerkštame tualete ir rūkai nuorūką. taip, mes dar turime eurų degtukams, bet nebeturime cigaretėms. mano mažasis valkata, čia tavo gyvenimas - ne ką blogesnis už surinktas nuorūkas.
mes meldžiamės makdonaldams, išnykusioms rūšims ir nesukurtoms genetinėms ląstelėms.
