Pabaiga

Mėlynai dažytas kambarys, gausiai apstatytas senais baldais visiškai nederančiais tarpusavyje. Kampe stovintis sovietinis patefonas ant sunkios, tamsiai dažytos spintelės, tylomis groja Otis Redding‘o „ (Sittin‘ On) The Dock Of The Bay“. Butas devintame aukšte, tad per langus atsiveria puiki panorama į Kauno miestą. Už lango lyja. Patalpoje vėsoka.
- Ne dėl kada, o dėl to, kad situacija nestabili... Aš nestabili... – skėsteli rankomis, kaltai nudelbia akis ir tyliai bando aiškint toliau. - Dar vienas isterijos priepuolis ir skausmas gali pametėti mane į kito glėbį. O aš kažkodėl, kai apima ta siaubinga panika, mirtinai noriu, kad mane... – ji nutyla ir pasipurto. - Fuu... jau vieną kartą vos neišėjau taip paieškot, kas galėtų... – prikanda lūpą, nusisuka nuo jo ir žvelgia pro langą į šlapią katiną besikapstantį konteineryje. - Dėl meilės aš tikra, o geismo – ne, - tyla, atodūsis. - Tau taip būna, kad jis absoliučiai temdo protą? Negali galvot apie nieką, tai, tiesiog, veda ieškot palengvėjimo, – pasisuka galvą vaikino pusėn.
- Aha, - vyrukas linkteli. Sėdi nuleidęs akis – stebi savo pirštus žaidžiančius su cigarete. Lengvai atsidūsta, pažvelgia į mylimąją: - Mylėsiu tave, jei ir nebusiu pirmas, bet patariu tuo nesinaudot, - bando paslėpti savo pyktį po ramybės šešėliu.
- Kuo nesinaudot? – suraukia antakius. - Pirmą kartą išsaugosiu tau, o dėl kitų nieko nepažadu...
- Kito tau nereikės - sugebu duot daugiau nei kiti.
Mergina negirdėjo paskutinio sakinio:
- Jei pasakysiu turbūt nesuprasi... Nepatikėsi, kad taip gali būt... Man tai šlykštu, bet taip yra... – pasimuisto, nurausta.
- Aš suprantu... – jis nutęsia.
- Tu nežinai, ką pasakysiu... – rikteli.
- Nujaučiu... – Juk tu vis dar prie jo prilipus, ar ne? – pagiežingai sugergždžia dantimis.
- Turi teisę jo nekęst, nes tai visiškai rimtas konkurentas... ir tikrai ne geismine prasme... Atsiprašau, bet aš taip tyčia nedariau, taip išėjo... – akių kampučiuose kaupiasi sūrūs lašiukai.
- Aš nebijau, tu myli mane ir pažadėjai, kad jausmų nesistengsi sunaikinti, o tai reiškia, kad ir pas jį bėgt negali.
- Aš jų nenaikinu. Yra kaip yra... – piktai atsikerta ir jau kiek ramesniu tonu dėsto toliau. - Jau sakiau, kad nesistengiau jam pajust ko nors, o ypač kažko tokio panašaus į tai, ką jaučiu tau. Kitoks, bet tai tas pats jausmas... Geriausias variantas - nebūt nei su vienu, nes kitaip būtų nesąžininga. Štai dėl to esu kalė... Tiesiog noriu būt sąžininga, net jei tai ir skaudina. Prasyčiau atleist, bet... Ech... – mosteli. - Sakiau, kad nesuprasi...
- Jis negali tau duot visiškai nieko, - stipriai papurto galvą ir pašokęs nuo seno fotelio, kuriame sėdėjo ima nervingai vaikščioti po kambarį.
- O ko, tavo nuomone, man reikia?
- Tas vaikėzas neduos nei ištikimybės, nei prisirišimo, nei supratimo, nei amžino jausmo. Jei jį užknis - išeis, o aš - ne. Ir net jei busi visiška kekšė ir lėksi pas jį – lauksiu. Jei prireiks ir dešimt ar dvidešimt metų, kol ateisi į protą.
- Tai kam tau manęs tokios reikia? – ji piktai nusistebi.
- Nes aš myliu tave, net kai esi kvaiša... – nuryja gniužulą, įstrigusį gerklėje. - Gali su juo miegot, bet vis tiek grįši... Tik nuo tavęs priklauso kaip stipriai nori būt kale... – žvelgia į ją pagiežingu žvilgsniu.
- Aš ne kvaiša, aš nestabili, jau sakiau... – ją knisa, kad draugas negirdi, kas jam sakoma. - Manyčiau, kad taip tai vadinasi... Didelė tikimybė, kad turiu psichinį sutrikimą, bet argi tai tau rūpi?. Niekada taip drąsiai nieko neteigčiau, kaip tai darai tu. Galų gale, jei tinka kekšė, tai gerai, palauk, kol ji bus įskaudinta ir liks tau. Juk taip turi būti, ar ne? – plačiai gestikuliuoja rankomis. Jaučia kaip visas kūnas virpa nuo įtampos.
- Tai kad tavęs sulauksiu nereiškia, kad švytėsiu iš džiaugsmo. Turėk bent truputį sąžinės, - „maloniai“ priduria.
- Ar tai tas siaubingas daiktas, kuris kiekvieną kartą skaudžiai kanda, pagalvojus apie kurį nors iš jūsų? – mergina ironiškai klausia. - Patikėk, jis dirba per gerai... – papurto galvą, nesulaukus jokio atsako ima garsiai mąstyti. - Kiekvienas turit pliusų ir minusų, ir nesvarbu su kuriuo busiu man reikės ir kito. Ir tai yra visiškai supistas sušiktas ir visoks kitoks reikalas! – skruostu rieda ašara, o pati tyliai murma. - Žiauriai norėčiau, kad kas dabar gerai trinkteltų. Gal padėtų susivokti savyje... – nutyla, girdisi tik švelnus šniurkščiojimas.
Keletas mirksnių ir mergina kiek aprimus taria:
- Mano jausmai tau nesikeičia... Ir dabar tik tau rinktis - reikia manęs ar ne...
Jis tyli, drebančiom rankom sugrabalioja cigaretę ir ją prisidega. Vis dar nieko nesakęs išslenka iš kambario ir paskui save užtrenkia duris. Moteris lėtai atsisėda ant lovos. Dar kartą įkvepia cigaretės paliktą kvapą ir, įsikniaubus į savo delnus, ima negarsiai kūkčioti. Plokštelė suka paskutines Redding‘o „Changes Gonna Come“ sekundes ir, kai trakštelėjus pakyla adata, patalpa lieka klausyti skausmingos raudos.