Kai mirtis aplanko

Sedėjo antis ant bedugnės krašto
Norėjo ji nukrist gilyn ir mirt
Bet kai tik šokdavo į gelmę
Tuojau pradėdavo ji skrist.
Ir mąstė kaip čia jai nukrist sėkmingai
Neabejojant ir ko nori skrist ar krist
Ti nusipjovė tuos sparnus
Su bendzininiu pjūklu ji grakščiai
Ir sėdi vėl ji ant bedugnės krašto
Pradėjo krist žemyn į gelmę
Tada suprato kad tenorėjo
Tos baimės paragaut ir skrist
Užsimušė ta antis nelaiminga
Supratusi kad tenorėjo skridt į baimę.