mano aristokratiškumo jausmas tavo realybės suvokime

realizmas, tavo kaimietiški nevikrūs judesiai mylintis, purvina užblukinta kažkodėl kasdienybė, sustingę judesiai, o tu dar ir kalbi nešvankiai, ir galvoji, tavo marškiniai purvini, o rankogaliai nudriskę, dar tu seniai nesiskutęs ir tave atleidžia iš darbo dėl alkoholizmo. tu nedaugžodžiauji, bet velnias, kiek daug pasakai! mano vaikai nėra tavo vaikai, bet tu jiems esi tėvas. trys šakos nuo geneologinio medžio viršūnės.

išlikti reiškia daug gerti ir daug mylėtis. tavo kūnas, mano kūnas, mūsų naktys, dienos, rytai - nesvarbu. trys dešimtosios laimės, nes gi niekas nesakė, kad laimė - 20 dangoraižio aukštas, tuštumo jausmas kiekviename sakinyje, kiekvienoje iš tų 20 s (pintų) po 20 (skardinių alaus) suknelių, o tualetuose sidabriniais kristaliukais puoštas tualetinis popierius.

tu stovi Paryžiuj ant tilto, meldiesi belūžtančioms nuo vartojimo pypkėms (prasto medžio, prasto. o gal net plastmasės), upėn meti nuorūkas. sakai, šokti - nešokti. čia gyvenimas, bet ten gyvenimas geresnis. ten duoda maisto, gal net sumoka komunalinius mokesčius ir pripila benzino. gal ten ir kekšės pigesnės.

tu kartais pastebi tikrovės iškraipytus žmonių veidus. jie kaip visada prašo Duonos ir žaidimų! , bet tu jiems gali pasiūlyti tik suplyšusį miegmaišį, na, o labiau išsilaikiusiai moteriškei gal ir alaus skardinę. pustuštę.

tu vaikštai atsimerkęs ir nori rėkti pragertu balsu: Žmonės, nelemti iš tuštybių išspirti padarai! Tas blizgutis, nevikrioji ponia, tėra Jūsų išsilavinimo stokos simbolis, na o tie lakuoti batai, skrybelėtasai misteri - jūsų slapta palėpė. Tame kiaute slepiatės ne nuo lietaus, o, tikrai ne nuo jo. Tame kiaute slepiatės nuo savęs. Ir nuo savo bukumo. Nuo savo norų. Demonstruojate pasiutiškai narcizišką pasipuikavimą. Ne, tai ne jūsų gyvenimai, žmonės, ne jūsų...

mes tik kartą bandėm šokti tango nuo Paryžiaus tilto. ach, aristokratiškasai likime.

pilni krepšiai prancūziškų batonų, vaduojiesi iš alkio ereliškų nagų, ach, tai tavo laikas, tavo laimė.