...

Pro vilčiai atmerktas akis
Virpėdama pelenų sparnais
Mane užkariauja naktis,
Kad įsikalinčiau nuotraukoje.
Nors dar glaudžiu vienintelio ginklo
Jausmų netvarumo šilumą,
Liečiu vilionę pasiduoti,
Neslėpt šešėlių apkasuos
Nepasvertos gyvenimo prasmės,
Subrinkusios vienatvės atsigerti,
Susijungti nepažintom pusėm,
Pamiršt, atleisti, atsiklaupt,
Priimti saują kasdienybės.

Ir neaprėpiamu gatvės frontu
Paskutinio patepimo bučiniu
Nuginkluotas sklendžia kūnas,
Kliūdamas už juodų aksominių
Pagundos medžių nėrinių,
Sėdamas kulkų trupiniais
Paskutines blaivas mintis
Apie tikėjimo stebuklą,
Kad kada nors gyvybės ir mirties
Karas veidrodyje baigsis
Ir nugalėtiesiems
Nušvis perlinis pilnaties
Nemirtingumas per amžius.