adagio assai

adagio assai

vieną vakarą, blyškų ir tylų,
vieną vakarą, šnarantį tavyje
išgirsi save raudant
ir pradėsi kūkčioti rankom apsikabinęs kelius
dėl visa,
ką išdavei,
kol jos nupraus tavo kelio dulkėm apneštą veidą
kuriame gyvenimas
išskaptavo tave,
tavo akiduobes.
tu galvosi apie praėjusias pievas,
apie nuganytas svajones,
apie tai, kad
mirei jau seniai,
kažkur pakelėj
(smulkūs laukgėlių žiedai žino tikslią vietą),
liko dulkės ant tavo veido,
blyškus ir tylus lietus, o tu raudosi.