Ten už svirno laksto stirnos

O pievoje moterys grėbia suvytusį šieną.
            Net ir apvytusios gražios iš nuotolio. O kitos kaip stirnos.
            Bandai prisiminti tą amžiną Giesmių Giesmę:
            „Valgykit, mano bičiuliai, svaiginkitės, o mielieji“.
                            „Gražūs tie mūsų gyvenimai... “
                                      Petras Panavas

Regis poetas svetimas sau, sėdinėja
Vis prie kažkokio svetimo svirno.
Jam nesvetimas amžinybės girdėjimas.
Viešpatie, neatimki jam girdo.

Į grėbiančias pievoje moteris akylai,
Prisimerkęs žiūri iš nuotolio;
Kai dienos trumpėja, kai jausmas pakyla, –
Jau geiski septintojo nuopuolio.

Mergina tartum stirna pro nosį prabėga,
O tu, ereliu  jau skrist  negali.
Tai uostyk atolą, kol šviežias – negėda,
Dar ir prigulti gali pabaly.

Tarsi šventasis sėdom sėdinėja,
Vis prie kažkokio svetimo svirno.
Bando prisiminti Giesmių Giesmės idėją –
Viešpatie, pametėki jam girnas