Šviesa toliuose (2)

Sargybinis dėbtelėjo į Danielių, besileidžiantį laiptais, tačiau nei linktelėjo galva sveikindamasis, nei draugiškai nusišypsojo, tiesiog nusisuko. Sukumpę pirštai kiek stipriau sugniaužė ietį purvinu antgaliu. Niekas per daug nesirūpino pradedančiais rūdyti ginklais ar pelenais apsinešusiais šalmais. Jei ne Medardas, turbūt  viską mestų, bejėgiškai laukdami baigties savo lovose.
  Danielių erzino viskas nuo pat atvykimo – žmonės, apsimetantys, kad jo tarsi nėra, Medardas, įsikandęs minčių apie didvyriškus mūšius ir valingus valdovus, net gi – visa ši pilis, apskretusi pelenais ir dangaus nuraudonintais stogais. Bet nežinia kodėl, dar nekilo ranka balnoti žirgą ir išjoti. 
  Jis stabtelėjo alėjos pradžioje, pastebėjęs senį, beviltiškai bandantį aukštai iškelti kirvį ir stipriai smogti į žemėje įkaltą rastą. Garsiau sutraškėjo gyslos, įsitempė suvargę raumenys, tačiau kirvis nepakilo aukščiau juosmens. Senis atsiduso, nubraukdamas prakaitą su nuoskauda akyse įsistebeilydamas į sudiržusias rankas, kuriomis kadaise smaugdavo lokius. Dar kiek pastovėjo svyruodamas, tada apsisuko ir dingo tamsiame prieangyje. Kirvis atremtas į suolą, nuslydo gūdžiai dunkstelėjęs į sausą žemę.
  Danielius  nuslinko alėja, kurios kelkraščiuose žėlė vien pilka žolė ir viena kita vystanti gėlė. Jis nebenorėjo apsisukęs pažiūrėti į Tolius, į juodai kruviną dangų, į tamsą, iš kurios atjojo, nešdamas žinias.
  Už jo sušnarėjo lengvi žingsniai. Čia tebuvo du žmonės, kurie neapsimesdavo, kad jo nėra. Vienas iš jų dabar sėdėjo savo menėje, turbūt šimtąjį kartą skaitydamas tas pačias senųjų amžių legendas, kitas kaip tik stovėjo už nugaros.
  - Ir tau nešalta?
  - Ne. 
  - Keista, o aš baigiu visai sužvarbti. Tai tu atnešei tas žinias? Kalvis sako, kad tu. Tik reikės jam gerai nuduoti, nes apsimestinai išsigando, kad atjojo baisus padaras, žaibuojančiomis akimis ir kruvinu kalaviju, prie vartų sutriuškino čia einančių padarų būrį ir....
  Danielius atsisukęs įsistebeilijo į melsvu gobtuvu galvą užsidengusią merginą geltonomis, kaip vasaros saulė, akimis.
  - Ai, tiesa, atsiprašau, - nuraudo ji, - bet aš tik pasakojau, ką man sakė Kalvis. Jis vienas iš tų, kurie dar turi noro kartais pajuokauti, tik ne visada laiku ir vietoje... bet beveik pasakė visą tiesą, -  patylėjusi kelias akimirkas pridūrė, - o tu sumažėjai nuo paskutinio karto, kai tave regėjau.
  Danielius pajuto, kad iš tiesų pasiilgo Vasarės, kurią anksčiau tiek daug kartų nešiodavo ant pečių, kai ji dar buvo mažesnė ir tokia pati smalsi. Susierzinimas praėjo.
  - O tu suaugai.
  Vasarė nusišypsojo ir ta šypsena nušvito, tarsi būtų  iš visai kito pasaulio ir nepriklausytų  šiai tamsiai gyvenvietei, pilnoje skausmo, kančios ir senų, širdį graužiančių prisiminimų.
  - Prisimeni mane, o galvojau kad neįstengsi. Iš tėvelio supratau, kad atnešei dar vieną liūdną žinią, - geltonos akys apsiniaukė, - džiaugiuosi, kad atvykai, pasiilgau, bet... gal reikėjo viską pranešti kitaip, švelniau? Žmonės čia ir taip kenčia, o tavo pasirodymas...
  Danielius žiojosi kažką sakyti, bet susilaikė, pykdamas  ant jos,  savo atėjimu sukūrusios trumpą džiaugsmingą užsimiršimą  ir tuoj pat vėl priminė, kokie debesys tamsūs, o žemė negyva. Galbūt, vis dėlto jis padarė klaidą, neišjodamas tuoj pat.
  - Nepyk, - ji siektelėjo Danieliaus rankos, - bet kartais skaudi tiesa geriau už melą. Puikiai matau, kaip tu keiki mano tėvą, kaip nekenti čia aplink gyvenančių žmonių, kurie į tave net nežiūri, bet ar kažkas pagerėjo po tavo žinios? Visi puikiai ir taip žino, kas nutiks, tad koks skirtumas – po dienos ar po metų?
  - Kaltini mane, kad atvykau?
  - Ne... ne visai, net nelabai žinau, kaip pasakyti, - sutriko Vasarė, - tik nesu tikra ar visiems geriau dabar ir ar verta tau likti čia, kai žmonės taip elgiasi, ignoruodami visą praeitį. Gal užsuksi vis dėlto į menę? Matau iš tėvelio veido, kad jis kažko gailisi. Nežinau ką jūs šnekėjote ir nelabai norėčiau sužinoti. Einam, pavalgysi, gi tuoj išvyksi vėl.
  Danielius atsidusęs linktelėjo sutikdamas. Štai, ir paskutinis žmogus šioje pilyje tarsi išstumia jį lauk. Iki paskutinės akimirkos širdyje kerojęs tvirtas tikėjimas, kad bent Vasarė nejaučia jam neapykantos, silpnai trūktelėjęs užgeso.
Tačiau ji buvo teisi- reikėjo pasistiprinti dar kartą iki paliekant šią vietą visam laikui. Jei nepavyksta jų perkalbėti, kažin ar dar ką ras sugrįžęs kada nors, po daugelio metų. Jei išvis grįš čia ir jei bus kur dar sugrįžti.
  Vasarė įsikibo jam į ranką, visai kaip tais laikais, kai buvo maža smulki mergaitė, tenorinti žaisti su miško dvasiomis. Tačiau dabar kažkas stipriai pasikeitė, visai kaip dangus, praūžus audrai. Danielius žinojo tik vieną – kad ir kaip surambės širdis, šio kūdikio niekada nepamirš.

  Medardas lėtai atsilaužė dar šiek tiek pyrago ir pasimėgaudamas ėmė kramtyti, užsigerdamas midumi.  Danielius tik sėdėjo ir valgė, nepakeldamas aukščiau akių virš žvakės, stovinčios prie pat ąsočio.
  - Tai kada tu išvyksti? - Medardas įsistebeilijo į  valgantį Danielių, kuris po šio klausimo lengvai krūptelėjo ir pažiūrėjo  Medardui į akis. Tas neatlaikė ugningo, liepsna alsuojančio žvilgsnio, kaupiančio savyje šimtmečius dūlėjusio pykčio visam pasauliui, ir šiek tiek nuleido galvą. 
  - Tu man jau patari išvykti iš tavosios pilies? Galvojau, leisi bent pasisotinti dar šiek tiek.
  Už lango, kruvinoje tamsoje nuaidėjo gailus paukščio klyksmas. Jis tai tolo, beveik visai išnykdamas, tai artėjo, skambėdamas taip stipriai, kad rodos sienos ims drebėti. Medardas, skausmingai pasiremdamas ranka atsistojo ir uždarė langines.
  - Danieliau, ar galiu iš tavęs tikėtis nuoširdaus atsakymo?
  Žvakės liepsna trūkčiodama vos pleveno, nušviesdama susikaupusį Danieliaus veidą.
  - Bandyti verta.
  - Danieliau, tu nebe tas žmogus, koks buvai prieš aštuonerius metus, žmonės tavęs bijo čia, bijau net aš, nors nežinau tvirtai kodėl. Sakyk, ko atslenkančiam Šešėliui iš tikrųjų reikia – mūsų žemių ar tavęs? - Medardas sunkiai žnektelėjo atgal į sostą.
  - Keistas klausimas, Medardai.
  - Tai ar atsakysi į mano klausimą, Danieliau?
  Vasarė atsistojo.
  - Tėveli, užtenka mums pykčio bei baimės ir be tokių kvailų kaltinimų...
  - Tai ne kaltinimai, dukra mano, tai paprastas klausimas į kurį negali atsakyti Danielius... ar nenori?
  Danielius pastūmė lėkštę nuo savęs, stengdamasis iš paskutiniųjų tvardytis, bet neramus veidas išdavė viduje siaučiančias audras.
  - Aš nežinau. Kas aš toks, kad manęs kažkam reikėtų? Toks pat žmogus, kaip tu ar Vasarė.
  - Vasarės nekišk į šiuos purvinus savo reikalus. Užteks ja naudotis, kaip priedanga, buvai tik jos ankstyvoji vaikiška meilė, nors galėtum būti jos seneliu, - Medardas rankos mostu nutildė beišsižiojančią Vasarę, - Tik klausimas - ar tu tikrai dar toks pat žmogus ar vis dėlto esi toks pat, kaip jie, kurie žingsnis po žingsnio slenka čia?
  - Tėveli...
  - Nesikišk! Šioje pilyje mano žodis svarbiausias! - vis garsiau skambėjo Medardo balsas, - atvykai po tokios daugybės metų apsimesdamas, kad linki geriausio, bandydamas įkalbėti mano žmones, kurie, ačiū dievams, tavimi nepatikėjo ir dar drįsti čia sėdėti ir taip atvirai meluoti? Jei dar nors kiek liko šviesos tavo širdyje ir pagarbos šiems namams, išeik. Mes žūsim ar pabėgsim, bet žinodami dėl ko. Bet mirti dėl tavęs..., -Medardas paskutinius žodžius palydėjo trenkdamas taure į stalą.
  Žvakidė dusliai skambtelėdama nusirito ant žemės, paskandindama menę tamsoje. Medardas kiek sudvejojęs atvėrė langines, įleisdamas kraujo raudonumo pilnaties šviesą į vidų, kreivai spalvinančią ant sienos sukabintus ginklus. Valdovas susisupo standžiau į apsiaustą, jausdamas, kaip šaltis purto kūną ir skausmingai atsiduso  - Danielius dingo tamsiame koridoriuje, o iš paskos ir Vasarė. Dukros jis niekaip nebūtų sustabdęs, kad ir kaip norėdamas. Bet jautė, kad elgiasi teisingai.
  Pajutęs, kad rankos truputį sušilo, prisitraukė rankraščius arčiau ir vesdamas pirštu dailiai išraitytas raides įniko skaityti toliau: Devintajam ratui apsisukus aplink dangaus kūnus, jų liko trejetas karžygių...

  Vasarė pasivijo Danielių tik lauke. Alėjoje nebuvo nė gyvos dvasios, tačiau šaukiamas jis vis tiek neatsisuko, tik kai ji užbėgusi priešais sustojo, stabtelėjo ir pabandė pastumti į šalį.
  - Danieliau, kodėl to nesakei man?
  Varnas išpešiotomis plunksnomis  smalsiai stebėjęs nuo stogo kraigo, kranktelėjęs, suplasnojo sparnais ir  nutūpė ant Danieliaus peties, išgąsdindamas Vasarę, kluptelėjusią atgal.
  - Galbūt tikėjausi galėsiantis numirti bent tarp tokių pačių žmonių, kaip aš. Nenorėjau to, bet negalėjau daugiau atsispirti vienatvei.
  - Tai mes tik menka nereikšminga dulkelė šešėlio kelyje link tavęs?
  Danielius pakasė varnui snapą, žiūrėdamas į dar kol kas skaidrų ežero vandenį, kuriame atsispindėjo danguje siaučiantys pilki debesys, stumdomi pikto vėjo. Pilnatis kartkartėmis atsiradus properšai debesyse, nušviesdavo pilką alėją.
  - Aš nežinau. Jei turėčiau kuo, prisiekčiau, o dabar kam rūpės mano priesaikos? Medardas pasakė viską. Man laikas keliauti atgal.
  - Kodėl atgal?
  - Jei tavo tėvas teisus, keliaudamas į priekį, kur dangus dar skaidrus, paskui save paliksiu tik didžiulius išdegusios žemės plotus, -  ir kiek pašaipiai pridūrė, - nes gi paskui mane seks visi šešėliai.
  - Tai kas vis dėlto tu esi?
  Vasarės akyse baigė gęsti paskutinė viltis. Kad ir kaip Danielius nebenorėjo daugiau kalbėti, jautė, kad negali taip šiurkščiai išsiskirti.
  - Toks pat žmogus, kaip ir tu. Nei Dievas, nei Demonas ir tikrai ne tas vienintelis, kuris atseit gali išgelbėti visą pasaulį. Čia tik gražios pasakos, kad kiekvienas žmogus tikėtų galįs pakeisti viską, kad vargšas, sėdėdamas šiukšlių duobėje galėtų svajoti kada nors tapti drąsių pilies valdytoju, o pilies valdytojas, kad jis bus šviesulys visiems aplinkiniams. Nežinau, kodėl jiems reikia mano sielos, galbūt todėl, kad ji juodesnė už jų pačių? Sudie, Vasarė.
  Smarkus vėjo šuoras tvojo į veidą pelenus, grauždamas  ir degindamas odą. Vasarė užsidengė delnu akis ir taip stovėjo, kol nutolo Danieliaus žingsniai ir Varno karksėjimas. Jautėsi, kaip niekada vieniša, stovėdama čia vidury tuščios pilkos alėjos, košiama šalto vėjo, kurio genami debesys supo kruviną pilnatį. Lengvas sausos žolės šlamėjimas kaustė į snaudulį. Ir tik nelikus daugiau jokiems garsams, ji atsidengė akis.

  Medardas tebesėdėjo menėje, vartydamas senuosius rankraščius. Iš šono stebint, nutviekstas žvakės šviesos atrodė susenęs ir pavargęs, pakumpęs taip, tarsi slėgtų milžiniškas akmuo, tik paraudusios akys karštligiškai lakstė tekstu. Vasarė sustojo šešėlyje, neprisiruošdama prisiartinti, bet Medardas mostelėjo prieiti.
  - Ar tas... padaras, išjojo? - akys žybtelėjo neslepiamas pyktis.
  - Taip.
  - Tikiuosi uždus jis Toliuose, o kažkada bučiau galvą guldęs už jį... taip taip, čia taip ir rašė Kalis Penktasis apie tokius kaip jis, - perbraukė pirštu eilutę, palikdamas riebią šliūžę, - ko jis tikėjosi? Kad ginsim ir saugosim? Ne ne, to nebus niekada...
  - Bet, tėve, kodėl?
  Medardas atsilošė į sostą, užmerkdamas akis. Suraukęs kaktą, pabaksnojo pirštu sau į smilkinį.
  - Dukra mano, viskas keičiasi, bet šįkart pasirodė, kad aš esu protingesnis už pačią juodžiausią tamsą. Cha! Kol mano protas skaidrus, kovosiu prie visus šešėlius tiek kalaviju, tiek savo išmintimi. Būk gera, atnešk dar vieną žvakę, mano akys nebe tokios stiprios, kaip anksčiau.
  Vasarė prikišo storą žvakę prie degančios, o dagčiui užsiliepsnojus, pastatė šalia. Medardas patenkintas linktelėjo.
  - Žiūrėk, dukra, viskas parašyta čia, viskas nuo pat pradžių iki pat pabaigos. Štai – poema, kaip kūrėsi titanai, štai eilės apie Keturis riterius, štai pasakojimas, kaip dangaus šviesuliai pagelbės tikintiems, - jis vis karštligiškiau su kiekvienu žodžiu svaidė aplink save pageltusius nuo laiko lapus, kol galų gale radęs tai, ko ieškojo, sustojo ir išsišiepė, - štai, o čia svarbiausia...
  - Bet tėti, čia tik legendos...
  -O legendos visada paremtos tikrai įvykiais, nepertraukinėk manęs, - susiraukė Medardas, - čia svarbiausia dalis, apie Anielius, klausyk įdėmiai ir atsimink, kai kausimės su šešėliais - Jie stovėjo vienas prie vieno, prisispaudę nugaromis prie sienos. Demonai puolė negailestinga banga, bet vis atsimušdavo į uolas, negalėdami jų pramušti. Nė vienas iš Anieliaus giminės nesitraukdamas giedojo dainas apie neblėstančią šlovę ir tylią ramybę po mirties. Dieną iš dienos, metai iš metų, amžius iš amžių jie stovėjo ir kovėsi, krisdami su didvyrių giesmėmis lūpose ... – matai, dukra, štai kaip mes priešinsimės – visi kaip uola, nebijodami mirties, nes mane ir jus apdainuos giesmėse, o mūsų šlovė bus begalinė...
  -Tėti, - tyliai nutraukė nesibaigiančią tiradą Vasarė, tramdydama ašaras, - kas bus ta uola? Visi likę gyvi seniai ir saujelė jaunuolių, kurių niekas taip ir neišmokė tinkamai svaidyti strėlių ir mosuoti kirviais? Tos legendos...
  -Tylos, - sušnabždėjo Medardas, užspausdamas pirštu jos lūpas, - tu suprasi, tavo širdis uždainuos, kai kausimės kaip vienas ir mūsų šlovė...
  Vasarė atsitraukė atgal.
  - Tėve, tu kliedi.
  - Nustok taip šnekėti su tėvu, - užrėkė stodamasis Medardas ir nustumdamas likusius rankraščius  ant žemės, - čia to demono nuodai veikia tave. Eik šveisti savo kardo, po dviejų dienų sulauksim didingo mūšio! Eik ruoškis ir kitiems perduok, kad jų valdovas liepia ruoštis didvyriškam mūšiui!
  Vasarė atsargiai pastatė nusviestą taurę ant stalo ir pasitraukė nuo įsikarščiavusio tėvo, kuris vėl patenkintas kažką sau burbėjo po nosimi, mosuodamas viena ranka, tarsi laikytų nematomą kardą. Net pati nebežinojo, kuo tikėti - Danieliumi, kuri savo atėjimu atnešė beprotybę ar vis dėlto- tėvu. Ji neramiai pasimuistė, tarsi bandydama numesti nuo pečių slogutį. Priėjusi pažvelgė pro langą į pilies kiemą.
  Iš lauko dvelkė dūmais ir siera, nerišliai kažką šūkčiojo sargybinis. Pilnaties apskritime raitėsi kraujo raudonumo dėmės, viską aplink nudažydama niūriu raudoniu. Medžiai tolumoje suošė ir Vasarė pajuto, kaip dreba.