Medžių šukės tiesės į dangų,
Jis miegojo po rojaus žiedais,
Ir kiekvieną atodūsį brangų,
Ji skaičiavo pirštų galais.
Meilės kvapas kūteno krūtinę...
Svaigūs drugio auksiniai sparnai,
Braukė odą vaiduoklio šilkinę,
Glostė sielą švelni pažadai.
Šnabždesys skruzdžių pėdom ledinėm,
Sukūriais garmėjo žemyn,
Ir nagų akvarėlėm pieštinėm,
Lėkė metai tolyn ir gilyn.
Bet tas jaumas užstrigęs krūtinėj,
Sužydės nepaisant laikų,
Ir jo perlo šukių laukymėj,
Atsiras rausvų obuolių.