Akmuo

Mano brolis buvo girtas kai grįžo jis namo. Sakiau jam, kad negertų – juk dar vaikas, bet neklausė jis manęs. Atsisėdo ant kėdės, batą vieną atsirišo, tarė:
Oi, broleli, kur buvau.
Kur buvai, girtasis broli? - atsakiau.
Aš ėjau gatve, negirtas. Pamačiau vyruką vieną. Sako jis man: „Gal išgert? ”. Sutikau iškart.
Kuogi baras ypatingas? Ten ir vėl tu svyravai?
Ne, broleli, ne bare, nuvedė mane į mišką, prie akmens. Sako: „Sėsk ant akmens, parodysiu tau pokštą“. Sėdaus aš, ir sako stotis man iškart. Atsistoju – nepastoviu, ir sakau: „Ką padarei? “. O vyrukas sako: „Pokštas“. Juookiasi laisvai.
Mano brolis girtas buvo, tą mačiau. Bet galbūt jis negėrė, gal istorija tikra? Nusprendžiau sužinoti, ir paklausiau:
Kur vyruką sutikai?
Tu žinai, prie parduotuvės, kur alus pigiausias.
Išėjau aš lauk, nes brolelis mano trūko, nekalbėjo jis daugiau. Įdomu man buvo, ką sutiko jis, kokį pokštą jam parodė, ar tiesa tai buvo. Sutikau vyruką vieną. Sakė man:
Gal išgert?
O tu pokštą man parodysi? - atsakiau.
Kas be ko.
Ir aš girtas tapsiu greitai?
Kas be ko.
O kaip tai veikia?
Atsisėdi dar negirtas, stojies – girtas.
Ir viskas?
Kas be ko.
Kurgi tas akmuo, parodyk. - pasakiau.
Jis nusivedė mane į mišką, rodė akmenį kažkokį. Sakė, kad akmuo tas stebuklingas, greitai nieks negers alaus. Pamaniau, kad kvailas pokštas, atsisėdau pats. Ir dabar ten sėdžiu, pabijojau, gal tas pokštas tikras. Jei atsistosiu, būsiu girtas? Kaipgi grįšiu aš namo? Kągi vyresnieji pasakys, kai abu su broliu būsime girti? Gal ir jie išeis į mišką, ir iškrisime visi?