Kaip išgyventi dar vieną dieną. ŽINYNAS. (Penkta dalis)

2010-01-30
Šeštadienis

Negaliu išlipti iš lovos.

2010-01-31
Sekmadienis

Šiandien milžiniškomis valios pastangomis išvaliau tualetą, nes negaliu pakęsti tokios betvarkės. Mano galvoje ir taip visiškas bardakas. Dar išvaliau vonią ir grįžau į lovą. Nebegaliu nieko daryti. Negaliu net pagalvoti, kad reikia kažką daryti. Parašiau tėvams, kodėl aš ligoninėje. Man atsakė tą patį, ką ir visada. Kad man nieko daryti nereikia, tik gyventi. Tik. Mission impossible.
Buvo atėjusios Monika su Alina. Išplovė indus, atnešė lauktuvių ir padarė valgyt. Kadangi retkarčiais dar užtraukiu dūmą, nuėjome parūkyti. Monikai ant skruosto nukrito blakstiena, todėl pagal kvailą tradiciją ji sugalvojo labai rimtą norą, kad aš pasveikčiau.
Joms išvažiavus aš dar pasitryniau po kambarius ir išėjau pas anytą. Ten apsiverkiau, apsiraminau ir vėl apsiverkiau. Aš nors galiu verkti. Mano palatos draugė pensininkė Giedrė nebegali net verkti. Sakoma, kad verkiant smegenys gamina natūralius raminamuosius.
Dabar galiu klausytis tik tylos arba Erykah Badu.
Skype man rašinėja praeitis.

2010-02-01
Pirmadienis

Ryte atsibudau šalia Žilvino. Šiąnakt jis dirbo naktinėje pamainoje Klaipėdos geležinkelyje. Štai tau ir pasaulinė ekonomikos krizė. Buvęs kompiuterių Megapolio verslo klientų skyriaus vadovas turi metus laiko ieškotis darbo, kol per pažįstamus susiranda, kur geležinkelyje galėtų kasti sniegą. O Megapolis, anksčiau skaičiavęs neblogą pelną, jau seniai pavirtęs Nekropoliu. Šiaip ar taip, malonu, kad nors už sniego kasimą įmanoma gauti pajamų maistui ir stogui virš galvos. Ir labai malonu užmigti vienai, kai žinau, kad ryte atsibusiu šalia dar sniegu kvepiančio vaikino.
Rytinė kava su bandelėmis nuteikė maloniai dienos pradžiai, bet aš vis lūkuriavau, kada mane užpuls negeros mintys. Kaip karys su skydu žvalgiausi į nematomą, o gal ir neegzistuojančią ataką.
Per atidėliojimą praustis, džiovintis plaukus, krautis daiktus ir planuoti dieną pavėlavau į grupinę psichoterapiją ir pietus. Aš pati buvau užstrigusi laike, nors visur kitur jis bėgo kaip įprasta. Drebančiomis rankomis palatoje išsidėliojau tualeto reikmenis, plaukų džiovintuvą, apatinius, knygas. Ant naktinio stalelio pasidėjau aromatizuotą gurmanišką kavą. Nuo mano lovos sklindantis jos malonus aromatas pakelia nuotaiką, todėl pakelį palieku šiek tiek pradarytą.
        Susikaupiu vizitui pas gydytoją. Ji malonaus balso, bet abejingo žvilgsnio. Belaukiant mano skruostu nurieda keletas ašarų. Laiko burbulas, kuriame esu užstrigusi man neleidžia išsivaduoti. Kol sėdžiu drebančiom rankom, aplink guviai šmirinėja slaugytojos, meiliai vadinamos sesutėmis. Su popiečio puodeliu kavos praeinantis psichologas pasikviečia užeiti pas jį į kabinetą.
– Ką veiksim? – juokais paklausiu.
– Ką veiksim? Testą atliksim, – tardamas paduoda pluoštą kortelių su teiginiais. Jas turiu sudėlioti į dvi krūveles „sutinku“ arba „nesutinku“.
Teiginius jau moku beveik mintinai, tokią daugybę kartų jau teko dėlioti. Vis norima nustatyti mano depresijos lygį. Retkarčiais nusišypsau ar pakomentuoju kortelės turinį, kol aukštas, akiniuotas ir garbanotas psichologas kažką rašinėja savo kompiuteryje.
– Jums derėtų ištaisyti kalbos kultūros klaidas, – tariu.
– Na... Derėtų, bet... – atsako jis.
– Viskas? – paklausiu baigusi.
– Taip, tik tuoj pasidėsiu jas.
– Man labai dreba rankos, lyg dešimt metų būčiau sąžiningai prapylus... – netyčia pradedu atvirauti.
– Na... – kaip įprasta nutęsia jis, – matai, čia raumenų darbas. Esant įtampai jie susitraukinėja, panašiai kaip tada, kai yra šalta. Imi drebėti, bet šaltis išorinis dirgiklis. Rankos dreba dėl vidinių.
Jam šnekant mano mintys ima kažkur klajoti. Nežinia kodėl neturiu kantrybės klausytis šito vyro. Jis paklausia iš kur aš.
– Iš Palangos.
– Aa, maniau, kad iš Šilutės. Vis painioju tave su Vidu. Prisimeni Vidą?
– Ne. Aš niekuomet nelankiau pas jus grupinės terapijos, pradėjau šį kartą.
– Tikrai? Maniau, kad tada, kai gulėjai, lankėte kartu su Vidu.
– Ne, tada nėjau specialiai, nes maniau, kad jūs blogas.
        Psichologas pradeda juoktis. Aš irgi. Mandagiai atsisveikinu, pasakau, kad dabar taip nebegalvoju ir išeinu.
Prisėdu ant sofos laukiamajame ir toliau marinuojuosi savo laiko burbule, kol iš gydytojos kabineto išeina pacientė odiniais rūbais. Pabeldžiu ir užeinuu. Gydytoja pasiūlo sėstis. Paklausia, kaip jaučiuosi, o man pradeda byrėti ašaros. Akimirką juokiuosi, akimirką verkiu. Toks mano gyvenimas. Papasakoju, kad bandžiau surepetuoti, ką  pasakysiu, nes minčių spiečius labai staigiai užpuola ir vėl išnyksta be pėdsakų, lyg galvoj veiktų koks vakuumas. Pasakau, kad savaitgalis mane išmušė iš vėžių, prasidėjo mėnesinės, kankina įtampa ir nervingumas, bet miegu neblogai. Pokalbis užsimezga.
        Su ja bendraujant pasijaučiu kalta dėl visų savo bėdų. Gydytoja man sako, kad žaloju save per dideliu krūviu, ir kad man reikia ieškoti kažkokios išeities. Mano kvailai užsspyrusiai galvai atrodė, kad kuo daugiau dirbsiu, tuo nežinia kokiais matais būsiu vertingesnė ir sveikesnė. Gydytoja man paskiria trankviliantų, slaugytojos paduoda pusę Bromazepam tabletės ir suleidžia vitaminų nervų sistemai. Po kelių minučių sprogsta laiko burbulas.