Liūdnos merginos I

Tamsuma ir begalinis skausmas, plėšiantis galvą. Ką veikiau vakar? Oi… sunku galvoti. Nepamenu… Ir vėl. Greitai aš imsiu nekęsti savęs už tuos vakarėlius. Pala, namo grįžau su savo vairuotoju, vadinas, vakar neprisidirbau. Na ir gerai, išvengsiu dar vieno begalinio moralo. Tik reikėtų nešdintis iš čia, žinoma, jei pavyks atplėšt akis. Au au au…
- Tula, po velniais, varyk nuo mano lovos! – sumurmu ir nuvaikau patogiai tarp mano kojų įsitaisiusią katę.
Ji lėtai nušoka žemėn ir atsisukus sušnypščia man.
Kvailas padaras. Miegotų savo guolyje ir niekam netrukdytų, tai ne, amžinai atsivelka pas mane, kniaukia, rytais žadina, kepšnodama letenėle per nosį. Ta sena katė visai nukvako. Gavau ją iš tėvų, kai buvau aštuonerių. Pamenu, kaip aš džiaugiausi, tada ji buvo geriausia draugė. Mudvi kartu praleisdavom daugybę laiko. Man patiko, jog Tula miega su manimi – taip nesijausdavau vieniša naktimis.
Nekenčiu tokių rytų kaip šis – plyštanti galva ir nepakeliamas kaltės jausmas. Norėčiau visus savo jausmus supakuoti į mažą dėžutę ir sudegint – nekenčiu jausti.
„Gerai, Ugne, dabar dar ir kitą koją pastatai ant žemės. Taip, taip gerai. Ir dabar stojamės. “ – atsistoju kiek per staigiai, tad susvyruoju ir susiimu už galvos. Dabar atrodo, kad kas į ją daužytų milžinišką kūjį. Kiek taip pabūnu ir skausmas nuslūgsta. Dabar jau esu įgali eiti į vonią. Nusvirduliuoju, apgraibom susirandu dantų šepetėlį ir pastą. Atkimšus pastos tūbelę pasklinda šleikštus kvapas. Mane supykina. Susikaupiu ir visa, kas manyje, ten ir palieku. Šiaip ne taip sugebu išsivalyti dantis. Pabaigiu šį begalinį darbą pažvelgiu į veidrodį. „Ooo, atrodo makiažo vakar nenusivaliau“. Spintelėj už veidrodžio susirandu priemones ir pašalinu tą purvą nuo veido. Tada susišukuoju į kaltūną virtusius plaukus – nepersistengiu, palieku juos pusiau nešukuotus, surišu į uodegą ir vėl pažvelgiu į savo atspindį. Dabar vaizdas pakenčiamas, tad išslenku atgal į kambarį, kur iš po milžiniškos skudurų krūvos išsitraukiu seną sportinį kostiumą, spintoje susirandu kojines (galų gale, koks skirtumas, kad viena jų žalia, o kita oranžinė), vieną sportbatį atrandu savo lovoje, o kitą kažkur, berods, ant knygų lentynos. Pagaliau stoviu apsirengusi ir pasiruošusi nešdintis iš šitos skylės.
Prieš išeidama apžvelgiu savo kambarį – čia turbūt ir velnias koją nusilaužtų. Tikrai nesuprantu, už ką tėvai moka tai, koks ten jos vardas, na nesvarbu. Tą akimirką kažkas pabeldžia į duris. Pasisuku į tą pusę. Kažkas nesulaukęs mano atsakymo, jas jau atvėrė (kaip negaliu to pakęsti!). Ruošiuosi rėkti, bet pamatau iš už durų kyšantį dailų auklės veidelį. Ši moteris, turbūt, vienintelis žmogus žemėje, kuris mane tikrai myli. Man iš karto pasidaro geriau. Jevgenija (toks auklės vardas) priekaištingai suraukia antakius, prieina ir švelniai paglosto mano galvą. Aš įsikniaubiu į jos putlų petį ir įkvepiu kvapo. Dievinu šitą vanilės, pipirmėčių ir kardamono aromatą... Auklė pastumia mane šalin ir su lengvu rusišku akcentu prabyla:
- Vaike, jūs ir vėl iki išnaktų linksminotės, - ji cakteli liežuviu ir žengia keletą žingsnių į šalį. – Jei taip elgsitės ir toliau, nutiks kaip man (auklė gimė pamaskvyje ir dar būdama mažute mergyte, dėl išgėrinėjančių tėvų pateko į globos namus. Sulaukusi pilnametystės mergina buvo paleista kaip stovi. Bandė kabintis į gyvenimą, bet jai sutrukdė Rusijoje siautusi ekonominė krizė. Tada Ženia ėmė gerti ir parsidavinėti. Tiesa, vieną dieną ją aplankė keistas nušvitimas, ji metė alkoholį ir keisto sutapimo dėka atsidūrė Lietuvoje, Birgių šeimoje. Nuo tų lemtingų 1993 m. ji dirba čia. Ši moteris pardavė savo gyvenimą dėl manęs.).
- Aukle, tu vėl vapi nesąmones, - užverčiu akis, - nieko man nebus.
- Ugne, jūs geras žmogus, bet ir geri žmonės klysta.
- Nepradėk, gerai? – nutraukdama ją pykteliu, apsigręžiu ir išeinu. Mane graužia neįtikėtinai stiprus kaltės jausmas. Aš sustoju laiptų viduryje ir atsikvepiu. Pastaruoju metu gana dažnai kankina tie dusulio priepuoliai ir niekaip nesuprantu dėl ko. Gydytojai aiškina, jog fiziškai aš sveika. Tas kvailys psichoanalitikas aiškina, kad tai panikos priepuoliai. Nesuprantu, kokie panikos priepuoliai? Tam nėra absoliučiai jokių priežasčių. Jis tik dar vienas menkysta besigviešiantis mano tėvų pinigų.
Atgaunu kvapą ir lėtai nulipu žemyn. Įlendu į virtuvę. Iš dubens ant stalo čiumpu didelį obuolį ir kuo skubiau nešdinuos iš ten. Tos visos tarnaitės, virėjos, sodininkai ir kiti prasčiokai, beveik visada virtuvėje. O jau „meilumas“ jų! Negaliu pakęst, kai ta sena, į arklį panaši, virėja ima mane tampyti už žandų, baksnoti į šoną ir kartoti: „Jums derėtų daugiau valgyt. Jūs kaip šakaliukas. Atrodo paimsit, trakšt, ir perlūšit. “ Na, tai tiesa – aš labai liekna, bet juk buvusiai gimnastei tai natūralu. Apskritai, aš nekeliu susižavėjimo - plaukai ilgi, tiesūs, kiek rausvi, oda balta ir stipriai strazdanota, akys žalios pablukusios spalvos, siauri klubai ir platūs pečiai, neproporcingai ilgos rankos ir plokščia krūtinė. Visa mano povyza kiek primena šmėklą, ramią naktį slenkančią ilgu koridorium.
Aš stoviu prie savo automobilio, mano rankose ryšulėlis raktų, kuriame bandau rasti tinkamą. Obuolys, prieš tai buvęs mano burnoje, nukrenta ant žemės. Per keletą sekundžių jis virsta skruzdžių maistu. Susierzinus paspiriu tą daiktą tolyn. Pagaliau randu raktelį. Įkišu jį į spynelę ir pasuku. Ji trakšteli ir pasigirsta siaubingas pypimas. „Jėzau, mano galva! “ – ją vėl ima skaudėti lyg kas ją skaldytų. „Kur tas prakeiktas pultelis? Pagaliau. Štai kur jis! “ – paspaudžiu mažutį mygtuką ir veriantis garsas liaujasi. Įsėdu į mašiną ir uždarau dureles. Užmerkiu akis ir kelias akimirkas ramiai sėdžiu. Galva nustoja skilinėjusi. Įsijungiu radiją: „O varge, groja ta merginų grupė! Kaip ji vadinasi..? Aaa, taip – „Yva“. Blyn, dyva... Koks pavadinimas - taip ir dainuoja. “ Taigi, salonas pilnas keistų inkštimo garsų. Tingiu išjungti, tad palieku teisę tiems garsams nuodyti mano smegeninę. Užvedu automobilį, apsisuku ir išvažiuoju.
Jaučiuosi lyg užhipnotizuota – nematau nieko kelyje. Stengiuosi susikaupti, bet veltui. Kelią iki Kauno Marių moku mintinai, todėl nesudėtingai ten nusigaunu.
Automobilyje staiga pasidaro taip ankšta. Greitai iššoku iš džipo ir pasileidžiu bėgti per išdžiūvusią žolę. Lekiu kiek įkabindama. Staiga, už kažko užkliūvu ir išsitiesiu visu ūgiu. Burnoje - žemės skonis. Guliu. Nenoriu keltis. Jaučiu keistą bejėgiškumo jausmą - jis teka žemėn iš manęs: iš mano akių, delnų, pėdų. Taip guliu, kol pasijuntu esanti baloje. Pašoku. Stoviu vandenyje iki kauliukų.
Aš nieko nebesuprantu. Stoviu ir žvelgiu į kruvinus delnus. Pakeliu akis. Tolyje matyti kitas krantas, ant jo šilas. Vanduo teškenasi į sausą kranto žemę. Tai ramina. Aš pradedu atsipalaiduoti, nuleidžiu rankas ir lėtai išlipu iš balos. Atsargiais žingsniai einu link savo medžio. Kabinuosi į šakas ir ropščiuosi aukštyn. Pasiekus patogiausią jų įsitaisau: kojas nuleidžiu žemyn ir stebiu kaip nuo jų kapsi mažučiai lašeliai. Po truputį pradedu jausti dilgčiojantį skausmą sklindantį po delnus, kelius ir kaktą. Aš rami. Mane užlieja palaima.
Tokia bežadė sėdžiu medyje jau keletą valandų (o gal tik man taip atrodo). Nuo nejudėjimo mano užpakalis nutirpo. Bandau pasitaisyti. Susvyruoju. Krentu žemėn ir galiausiai atsitrenkiu į ją. Aptemsta sąmonė. Užsimerkiu.