Vieno Amūro vienos dienos fragmentas

Tądien daktaras Josifas Gėbelsas, kartu su padėjėja frau Eva Von Zeppelin, pacientus vizitavo įprastai: nuo 10 val. 00 min.  iki 11 val. 00 min.
Septyni šimtai keturiasdešimt penktoje palatoje, kartu su suluošintais fronto ligoniais ir simuliantais gulėjo pusiau žydas, pusiau azijietis vyriokas Amūras. Tokį vardą jis gavo upės Amūro garbei, matyt tenai buvo jo pradžių pradžia.
-Kuo skundžiatės, paciente Amūrai? – familiariai paklausė daktaras Gėbelsas.
-Dūstu daktarėli. Matyt širdies ritmas sutriko...
Daktaras pridėjo sidabrinę dūdelę prie Amūro krūtinės, paklausė širdies ritmo. Staigiais, užtikrintais judesiais apvertė pacientą ant pilvo, į reikiamą vietą įstatė klizmą, kurią visada nešiojosi vidinėje švarko kišenėje.  Daktaras buvo tvirtai įsitikinęs, kad klizma išgydo beveik visas ligas, net gi tas, kurios beveik neišgydomos, o ypač gerai klizma gydo širdies sutrikimo ligas.
-Sesele, duokit pacientui Amūrui Panzerfaustą iš centrinio sandėlio ir išrašykite nedarbingumo lapelį iki vasario tryliktos dienos. Ponas Amūrai, matote tą patriotą, kur guli kolidoriuj apibintuotomis kojomis? - vos girdimai po nosim burbėjo daktaras -  Matote, mes buvome priversti nupjauti tas kojas, ir jam dabar labai reikalinga šita lova... O vasario keturioliktą jūs būsite sveikas, darbingas ir galėsite grįžti į frontą. Tai aš asmeniškai jums garantuoju...
Daktaras Josifas tęsė vizitaciją, o Amūras, vasario keturioliktą, gavęs naujausią Faustpatroną išvyko į frontą narsiai kautis už taiką ir meilę...