Rašyk
Eilės (73348)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Medardas akimis pasekė kranklį, praskriejusį pačia pažeme ir sunkiai atsiduso, glostydamas kardo rankeną, tarsi ieškodamas joje atspirties.
  Kiek akis siekė, juodavo išdegusi žemė, vietomis padengta vienišais pilkos žolės kuokštais, išpuvusiais kelmais ir trūnijančiais gyvūnų kaulais. Sunkūs tamsūs debesys vienodai lėtai slinko kruvinu dangumi, retkarčiais užstodami padūmavusią saulės šviesą taip, kad tapdavo tamsu kaip naktį. Bet Medardas turėjo sau prisipažinti, kad jį labiau gąsdindavo dienos, kai virš girios įsiplieksdavo raudonis, nešantis iki pilies dūmus ir ugnyje svylančių miško dvasių klyksmus.
Sargybinis, stovintis šalia palinkusio valdovo, negalinčio atplėšti akių nuo Tolių viltingai atsigręžė, tikėdamasis išvysti būrio vadą, kuris atėjęs praneštų budėjimo pabaigą. Tačiau pilies papėdėje tik nedrąsiai sučirpė žiogas, pasislėpęs trumpoje, išblukusioje ir negyvoje žolėje.
  Medardas nusuko žvilgsnį nuo svylančio miško ir vos probėkšmom nužiūrėjo sargybinį, randuotose rankose spaudžiantį ietį. Tai jau nebe tas karys, su kuriuo kadaise keliaudavo medžioti lokių ar grumtis su naktį pabundančiais milžinais.  Čia stovėjo tik du senukai, gniuždomi vis sunkesnės metų naštos ir kamuojami klaikių sapnų. Beveik visi jaunuoliai dingo paskutiniame mūšyje, kada ir išdegė visas laukas priešais. Medardas dar ilgai po to ieškojo bent kūnų. Tačiau nieko neliko, tik keli kaulai ir ieties antgalis.
  Miškų tankynėse nedrąsiai suūkė apuokas ir staigiai nutilo užgniaužtas nematomos rankos, šaltais pirštais skabančios paskutinius lapus. 
  Medardas apsisukęs įsistebeilijo į laukymę tolėliau už pilies, į lygų ežerą, kurio pakrantės buvo ištuštintos kraupių dainų iš tolių, pažiūrėjo į miško dvasių apgyvendintą giraitę. Jos naktimis vis karščiau meldė valdovo jas pribaigti, užmušti, paimti gyvybes, nes nebegalinčios kentėti be saulės. Bet Medardas žinojo to negalėsiąs niekada įvykdyti. Dar jo tėvo tėvas globojo ir rūpinosi miško dvasiomis, ir dar jo tėvo tėvą jos saugojo bei gynė.
Bet atėjo šešėlis, slepiantis savyje tūkstančius mirčių ir kančių. Vieną dieną Medardo žmona, senųjų krivių dukra,  pabudo ir tyliai sušnabždėjo, jaučianti slogutį iš Tolių.
Bet koks jis kvailas buvo tada, kai neprisivertė tuo patikėti, galvojo, kad jo žmona kamuojama tik slogių sapnų po sunkaus gimdymo.  Sekančią dieną tiesiai į aikštės vidurį krito karvelis, atskridęs iš Tolių. Mirė net nepasiekęs savo lizdo aukščiausio bokšto viršūnėje.
Vos tai išvydęs, Medaras nuskubėjo į giraitę pas miško dvasias, tačiau jos tylėjo ir tik verkė. Bet ne rasa, kaip kiekvieną rytą, o sūriu vandeniu, dvokiančiu pūnančiais riaumojančios jūros dumbliais. Šaltinis pasruvo juoduliu.
  Pilies valdovas grįžo į pilį, rankose nešdamas vienintelį skaidrų šaltinio krislą, kurį pasėjo dukros, ramiai miegančios savo lovoje ir nieko nenutuokiančios, kambaryje. O tada tvirtu žingsniu pasuko link Menės ir apsivilko šarvus.
  Pirmąkart po daugelio metų.
  Kardas žybtelėjo raukšlėtose rankose pirmą kartą po Demonų mūšio, karo vado karūna blausiai  žybtelėjo pirmąkart po amžinybę trukusios tylos bei ramybės.
  Bet šešėlis nepuolė iškart pulti bei niokoti. Jis lėtais žingsniais ėjo iš Tolių, siųsdamas į priekį po vieną paukštį iš kiekvieno miško su žinia, kad mirė dar viena miško dvasia.
  Po vienišų paukščių pasirodė žvėrys, kailiais, nusėtais žaizdų ir iečių dūrių. O po jų ir žmonės.
  Medardas bandė tai nuslėpti nuo dukros, bet jam dėrėjo būti įžvalgesniam.
  Vasarė su tyliu skausmu ir susitaikymu akyse priėjo prie žmogaus, kažkada buvusio didingu valdovu iš tolimosios  Kaimenės pilies, švelniai pakėlė jį už žaizdotos  rankos ir nušluostė krauju pasruvusias akis.
  Kitą dieną jis mirė, šešėliui uždengus akis. Tik balkšvi akių obuoliai liko įbesti į lubas.
  Vasarė tyliai uždarė kambario duris ir lėtai, tarsi plaukdama, per žolę nusklendė į giraitę, pas miško dvasias.
  Šešėlis žengė dar arčiau. Kur jo pėdos leidosi, ten degė gyvybė, kur jis kvėptelėjo, nyko džiaugsmas.
    Medardas nieko nereginčiomis akimis įsistebeilijo į Tolius. Prieš daugybę metų tai jis jau matė, Demonų ir Žmonių pasaulių prieangyje. Anielių giminė tada gynė vienintelę perėją ištisas dienas, savaites, mėnesius... amžius. Iki Demonai žengė patį didžiausią žingsnį ir nuleido naguotas letenas ant auksu tviskančių bokštų. Medardas, nepaisydamas baimės ir šalčio, sklindančio iš tolybių, ten nušuoliavo ant savo žirgo, vedinas visais, kurie rado šiek tiek drąsos.
  Bet nespėjo.
  Iš už daugybės mylių žioravo ugnies liežuviai, nakties skraistėje vaitojo šimtai žuvusiųjų sielos, auksinių bokštų spindesį kažkas tiesiog nušlavė.
  Pilies nebuvo, Anielių nebuvo. Perėjoje trūnijo šimtai kūnų,  kai kurie varnų išlestomis akimis, dvokas traukė neapsakomus spiečius musių ir bjaurastis iš pelkių. Ir daugiau nieko. Vien tyla, kartais plėšoma vilkų kaukimo ir vėjo šuorai, košiantys ištuštėjusias menes, pilnas Demonų ir Anielių kūnų.
  Nugalėtojų ir pralaimėjusių nebuvo. Paskutinį demoną nusmeigė jau mirštantis Aukso Bokštų pilies valdovas. Jo kalavijas, kupinas per amžių sukauptos gyvybės ir išminties, smygsojo Demono, pasipuošusio sparnus raudonais kaip kraujas smaragdais, krūtinėje. Lūpose, pro kurias kyšojo iltys, taip ir liko atodūsis ir riksmas, vaitojantis visą naktį.
  Paskutinis Anielius mirė nuodams iš demonų nagų pasiekus širdį. Balkšvos putos aplipo lūpas, išdidus veidas pasipuošė raudonais taškeliais, tarsi kas būtų jį badęs adatomis.
  Medardas savo apsiaustu užklojo jo veidą ir pasitraukė. Miško dvasios pasirūpins visais žuvusiųjų kūnais. Demonus sunaikins žemės liepsnose, o Anielius paguldys debesų sostuose.
  Tą naktį, kai visi kariai pavargę sumigo, Medardas sunkiai begalėjo atskirti realybę nuo sapno, sunkus dvokas jautė mintis. Jis tarėsi matąs šimtus dvasių, sklandančių virš nuniokotos pilies.
  Ryte, kariams pabudus, Medardas nusprendė tai buvus sapnui. Ir daugiau stengėsi to nebeprisiminti…
  -Valdove, -netikėtai Medardo mintis nutraukė sargybinis, trindamas jau spėjusias nušalti rankas, -kažkas atjoja...
  Medardas sunkiai busdamas iš prisiminimų, akimis pasekė sargybinio rodoma kryptimi. 
  Per išdegusias plynes ant juosvo žirgo artėjo aukštu gobtuvu užsidengęs raitelis,  pirštinėmis apmautose rankose spausdamas iš virvių nupintas vadeles.
  Dar vienas žygūnas, nešantis savo mirtį veide.
  Medardas sunkiai atsiduso ir norėjo šūktelėji, kad apačioje stovintys kariai, atvertų vartus, bet tada iš po gobtuvo spingtelėjo ugnimi žioruojančios akys, paskutinė kartą įsirėžusios Medardo mintyse, kai jis jojo tolyn iš Anielių kraštų.
  -Valdove...., -sargybinis nekantravo. Jis per daug buvo matęs vienišių raitelių ir kur kas dabar labiau norėjo grįžti į savo namus, išsimiegoti ir taip bent iš dalies pamiršti visą slogutį, kamuojantį kiekvieną, kuris visą dieną spoksodavo į Tolius.
  Medardas nutraukė sargybinio žodžius rankos mostu.
  -Pasakyk, kad atvertų.... pagrindinius vartus, -ir garsiai atsikvėpęs, lyg pagautas neapsakomo įkarščio, sušuko, tik jau garsiau, -atverti pagrindinius vartus!
  -Bet, valdove, jie atveriami tik...
  Bet Medardas jau nebeklausė. Raukšlėta ranka prilaikydamas puošto kardo rankeną, jis greitai nusileido spindinčiais laiptais žemyn, pirmąkart po daugelio mėnesių pajusdamas širdyje džiaugsmą ir viltingą lūkestį.
  Gailiai dejuodami prasiskyrė pagrindiniai vartai, kadaise išdidžiai tviskėję rytmečio saulės spinduliuose, o dabar apnešti purvo pelenų.  Uždengti šešėlio, krentančio nuo mūrų, vartininkai, tarpusavyje šnabždėjosi apie savo neramius sapnus.
  Medardui priartėjus jie nutilo ir įsikniaubė kiekvienas į savo rankeną, spausdami jas su tokia jėga, kad nedaug trūko iki lūžimo.
  Raitelis kiek pristabdė žirgą ir prigludo prie jo kaklo. Iš šalies atrodė, kad jiedu kalbasi. Kaip buvo iš tikrųjų, niekas negalėjo pasakyti. Jo gobtuvas nenuslydo nė padvelkus vėjui, atėjusiam iš Tolių. Tik subangavo, kaip ežeras šiltą vasaros rytą. Pirštinėm apautos rankos ramiai gulėjo ant balno gugos.  Raitelis tiesiog laukė. 
  Medardas stabtelėjo. Vartai pakankamai prasiskyrė, kad atsiradusiu tarpu pravažiuotų du vežimai, bet jis sustojo. Beįsiplieskianti viltis palengva geso.
  Raitelis kulnais spūstelėjo žirgo šonu, pavarydamas jį į priekį lengva risčia.
  Medardas beveik neabejojo, jei dabar šiek tiek staigiau trūktelėtų savo kardą, raitelis apsisuktų ir dingtų prietemoje.
  Todėl jis ir nė nejudėjo, stengėsi nė nemirksėti. Tarsi tais laikais, kai giriose medžiodavo lokius.
  Vienas vartininkų atsidusęs nupurtė pelenus nuo apsiausto. Dulkių niekur negalėdavai išvengti, tačiau jo žmona vis tiek paburbėdavo. Abu dirbtinai nusijuokdavo, koks jis nevalyvas ir vėl paskęsdavo kiekvienas savo mintyse.
  Žirgas šnarpštelėjo Medardui į galvą. Ir tik tada jis išdrįso pakelti akis.
  Raitelis jau nebebuvo įsitempęs, tačiau vis dar negalėjai matyti, ką jis slepia apsiausto klostėse. Du ugnies liežuviai įsmigo pilies valdovui į veidą. Ir tik po kiek laiko jis suprato žiūrįs raiteliui į akis, liepsnojančias, kaip du rubinai, įmesti į pragaro žiotis.
  Net degantis dangus nurimo ir smalsiai pažiūrėjo žemyn, laukdamas kuo baigsis jų susitikimas. Atneš  dar vieną kraujo auką į jo žiotis ar nurims, kaip liepsna vandenyje?
  Iš toli ataidėjo paskutinių miško dvasių šauksmas, malda, dejonės.
Medardas nuleido ranką nuo kardo rankenos.
  -Sveikas atvykęs....
    Raitelis atmetė gobtuvą atgal. Dvi ugnys dar kaitriau sužioravo, tik šįkart tik kaip kalvės žaizdro liepsna. Be pykčio prieš jį esančiam žmogui.
  -Valdove Medardai....
  -Danieliau, -nusišypsojo Medardas ir padavė ranką raiteliui, vikriai iššokusiam iš balno, -džiaugiuosi tave matydamas.
    Medardas lengviau atsikvėpė tik už nugaros užsivėrus vartams. Nuolat kankino keistas jausmas, tarsi kas stebėtų jį iš pašalies, stebėtų tą kraštą, kurį saugojo tokią daugybę metų. Sunkios mintys lindo tiesiai į sąmonę, veržė ją, bandė smaugti, bet nematoma ranka  pagriebė už pakarpos ir nubloškė į šalį, įspausdama tiesiog į dulkes. Medardas pasuko galvą ir linktelėjo Danieliui tarsi  dėkodamas.
    -Gal būtų čia kokia vieta ramiai pasikalbėti? Turiu šiokių tokių žinių, -tyliai tarstelėjo Danielius.
    Iš pradžių Medardas pagalvojo, kad tai tik vėjo dvelksmas, bet tada sąmonę pasiekė žodžiai.
    -Žinoma.
    Prakaulus karys silpnai mostelėjo ranka, sveikindamas raitelį. Jo veide šėlo skausmo bangos, akyse žaidė kančia.
    -Jo brolį pagriebė demonas, -atsakė Medardas, pasekęs smalsų Danieliaus žvilgsnį, -o jis tik nusileido prie išorinės sienos. Vieną akimirką dar stovėjo, o kitą tiesiog dingo.
    Danielius nieko neatsakė, veidas liko toks pat neįžengiamas ir nesuprantamas, neprieinamas kaip akmuo. Medardas labiau troško išgirsti kokį raminantį žodį, tylų bei širdingą, bet nieko nesulaukęs, tik sau tyliai nusišypsojo. Koks jis senas kvailys. Tikisi iš šio klajūno užuojautos. Kažin ar jis moka bent save mylėti?
  -Štai, -plačiai atvėrė ąžuolines duris, jau paženklintas laiko raukšlių, -čia bus pats tas.
  Sienos, nukabinėtos kirviais bei kalavijais taip ir bylojo, kad čia anksčiau rinkdavosi žygių vadai. Didžiulė žvakė, forma primenanti liauną drakoną, skaisčiai švietė, nublizgindama kiekvieną pakampę, švarią, tarsi praūžus čia ežero vandeniui.
  -Sėskis, -mostelėjo Medardas ir priėjęs prie lango, tįstančio nuo grindų iki pat lubų, atitraukė užuolaidas.
  Tolumoje blykstelėjo kraujo raudonumo dangus.
  -Žinai, kodėl šios menės langas žiūri į šiaurę? Nes tik iš tos pusės gali ateiti šešėliai su durklu užantyje. .. Tai ką norėjai man papasakoti? Kada paskutinį kartą lankeisi čia? Prieš metus ar dešimt?
    Danielius ramiai atrėmė skvarbų Medardo žvilgsnį, tačiau liko stovįs, tik rankas ištraukė iš apsiausto klosčių, matyt norėdamas visiškai garantuoti atėjęs su pačiais geriausiais ketinimais.
    -Tamsu.
-Čia visada tamsu. Gaila, kad taip ir neapsilankei čia anksčiau, kai kiekviena diena priminė buvimą rojuje, kai dienos buvo šiltos, o naktys malonios bei džiuginančios. Gyvenimas kunkuliavo visa savo energija ir nereikėjo melstis dievams, kad jie padėtų išbūti dar vieną dieną nepraradus kažko artimo.
    -Turbūt turėčiau pritarti, -šaltai atsakė Danielius, -bet kadangi nežinau, apie ką kalbi, nežinosiu ir kaip paguosti.
  -Taip, -Medardas nusisuko ir vėl pažiūrėjo į Tolius pro langą, -tu nežinai... ir daug prarandi.
  -O aš manau kitaip. Nieko neprarandu. Nematęs šviesos niekada neverksiu jos netekęs.
  Medardas atsisuko į raitelį. Aukšta kakta šiek tiek susiraukė.
  -Nesidėk tos beširdžio kaukės...
  -Nesidedu, -Danielius sukryžiavo rankas ant krūtinės, -tai ne kaukė, kad ir ką matai. Kiekvienas renkasi savo gyvenimo kelią.
  -Kai kurie pasirenka klaidingai. Nebūtina keikti kiekvieno, kurį...
  -Pasirinkau tinkamai, -kietai nukirto Danielius, -neversk manęs galvoti, kad be reikalo čia atvykau tik pasiklausyti tavo pamokymų mane. Klausei kiek nesimatėm? Aštuonerius metus. Lygiai aštuonerius. Žinai kodėl? Nes kiekvieną kartą tu dejuoji ir verki, net-reikalauji užuojautos iš manęs. Aš tavęs nemokau, kaip gyventi, tad nemokyk ir manęs. Tavo gyvenimas čia, -dūrė pirštu į stalą, - o mano- ten, -odine juoda pirštine apmauta ranka tarsi įsmigo į Tolius, -ir nieko nepakeisi.
  -Bet...
  -Į senatvę, Medardai, visiškai kvailėji. Pats žinai, kad jokių „bet“ būti negali.
  -Kerštu gyventi negalima.
    Medardas pabandė atlaikyti šaltą kaip ledas žvilgsnį, badantį galvą tūkstančiais varveklių.
  -O pats kuo dabar gyveni? Lygiai tuo pačiu kerštu. Dieną naktį tik ir galvoji, kaip smeigsi savo kardą tam, kuris suteikė tau menamo skausmo.
  -Nekalbėk apie tai, ko neišmanai, -neišlaikęs suriko Medardas, kumščiu smogdamas į stalą. Žvakidė pašoko ir sušnypštė.
  -Bet aš žinau, kaip gerai be to. Žinai, kur tavyje problema? Tu kiekvieną čia esantį laikai savo šeima, savo broliu, seserimi, todėl kiekvieną kartą kuriam dingus ar žuvus, tavo širdį užtvindo skausmas. Tu nori per daug mylėti, o negalėdamas kenti.
  -Pasakysi, kad meilė, tai blogis?
  -Būtent.
Medardas nutilo ir vėl pabandė išlaikyti žvilgsnį tiesų.
  -Tiek to. Manau, kad atvykai čia ne vedinas noro taip pasikalbėti. Minėjai turįs kažkokių žinių.
  -Taip. Turiu, -sutiko Danielius. Jo veidas per kelias sekundes iš atšiauraus virto neįžvelgiamu, be emocijų. Raitelis dar kiek pastovėjo ir tada atsisėdo į krėslą, -tu juk spėlioji, kada pagaliau šešėlis prieis šias vietas.
  Medardas sutikdamas linktelėjo.
  -Ne vėliau, kaip po poros dienų.
  -Iš kur žinai?
  -Tiesiog prisišliejau prie tos šešėlio kariaunos kaip žudikas. Na beveik ir nemelavau. Žinoma, vieną kitą nudobti teko, kad tikrai įrodyčiau savo žodžių teisumu. Jie juda lėtai, tyliai, bet vis dėl to juda. Negaliu patikėti, kad nepastebėjai to.
  -Kiek?
  -Ar kada bandei suskaičiuoti medžius miškuose? -su šypsena, visiškai neatspindinčią jokios emocijos, paklausė Danielius, -o aš bandžiau. Taigi sudėk visus miškus šiuose kraštuose į vieną krūvą ir ten bus dvigubai mažiau medžių, nei yra toje kariaunoje būtybių, trokštančių nušluoti tavo pilaitę nuo žemės paviršiaus, sulyginti sodus, užpilti ežerus, užveisti pelkes ir ėsti šioje menėje jūsų visų kūnus.
  -Tu perdedi, -Medardas pajuto, kaip šaltas prakaitas srūva per nugarą, grauždamas odą ir ją badydamas.
  -Aš pasakoju tai, ką mačiau, o toliau tik tau spresti. Mano patarimas-visi bėkit iš čia kuo greičiau, pasiimk šeimą-ir bėkit, kuo toliau į kalnus, ar į kentaurų pievas, bet bėkite ten, kur bus saugiau. O pilį sudeginkit.
  -Pabėgsim šiandien, pabėgsim rytoj, o ką darysim, kai jie ateis ir ten?
  -Nesvarbu, jei gali dabar gyventi-gyvenk, o ne žūk, vaidindamas didvyrį, jų nebėra, paskutinis žuvo prieš daugelį metų.
  -O tu pats, -nutraukė Medardas, -ką darytum tu?
  -Puikiai žinai, kad ta visiškai nesvarbu, kadangi aš atsakau  tik už save, o tu- už visus likusius gyvus senius ir šeimą.
  -Aš niekur nebėgsiu, -Medardas uždėjo ranką ant kardo.
  -Ir žūsi, kartu su savo mylima žmona bei taip garbinama dukra. O likusieji net nesupras aiškiai nuo ko mirs. Nesi kvailas, žinai, kad net pats esi jau per senas kautis ar kažką apginti. Bėk.
  -Aš šios pilies nepaliksiu. 
  -Žūsi tu ir paskui nusineši šimtus kitų gyvybių. Tu egoistas, apimtas keistų kvailų minčių apie didvyriškumą. Galvoji, kad tavo pareiga likti čia ir ginti įsivaizduojamus idealus? Patariu pradėti galvoti kitaip. Ar tavo garbė svarbiau už visų šitų žmonių gyvybes? Paklausk, kiek iš jų rinktųsi tokią šlykščią mirtį, o ne gyvenimą. Kad ir klajoklio kailyje, bet tikrą gyvenimą. Pagalvok.
  Danielius apsisuko ir patraukė link durų.
  -Čia tu ir klysti, -koridoriuje pasiekė jį skardus Medardo balsas, -aš leidau kiekvienam norinčia pasitraukti, tačiau liko visi. Jie nori ginti tai, ką myli ir ką gynė iki šiol... Danieliau, nebūk akmeniu.
2010-02-20 17:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-28 13:29
kakta
jis girtas ar kaip, kad glostydamas kardą ieško atspirties? ar kardo rankena jo meilužė?

1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-21 16:03
Neblogai kaip pirmam blynui,net neprisvilo.;D truputį pasimaišė smulkios klaidelės bet tik tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-22 19:13
St Sebastianas
O sena černobyliečių patarlė teigia, kad dvi galvos geriau nei viena. Tiesa, atrodo kiek keistai.;)

Jei labai ilgai dvejosi, visi pamirš apie ką šioje dalyje rašei.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-22 19:08
Meškiukas
Aš irgi katučiais ploju skaitydamas tavo komentarus :) na taip, širdį užgriebia, ir pyksti ir juokies, ir skaudu ir linksma, bet et, quod capita, tot sententiae
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-22 19:03
St Sebastianas
Nepabandęs nesužinosi. Jei pasiseks visi plos ir džiaugsis. Jei nepasiseks... Na, tuomet visi plos ir džiaugsis skaitydami mano komentarą.;) Laukiam antros dalies.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-22 18:41
Meškiukas
Aš irgi tikiuosi, kad nebus :) Nors, tiesą sakant, šiuo momentu jaučiu didesnę baimė dėti antrą dalį, nei debiutuoti čia. Nesu iki galo tikras ar teisingai pakeičiau tai, ką jūs pastebėjote.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-22 14:37
Meškiukas
Na, žiūrint, ką tu laikai "nuotykiniais romaniukais" :) Žiūrint iš mano varpinės- Aivenho niekada nelaikiau nuotykinio ir tiesą sakant man jis nepatiko, bet nuotykiniais nelaikau ir Lukjanenko "Sargybinių" serijos, bet...dievinu. Čia, žinoma, nereikėtų suprasti, kad lygiuojuosi į S.Lukjanenko ar dar blogiau- į Tolkieną, kurio sukurtas pasaulis yra išvis kažkas nepaprasto. Ir, kaip bebūtų kvaila jums, tikrai bandydamas rašyti negalvoju, kad va, čia bus Nuotykiai+Santa Barbara, o čia Esė, kuriai suprasti reikia arba gerai užvožti autoriui, kad jis normaliai paaiškintų, ką norėjo pasakyti, arba išgerti kibirą šnabės. Tiesiog bandau eksperimentuori, viską nuvilkęs į fantasy aplinką. Tik tiek :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-21 22:26
Aurimaz
vos probėkšmom nužiūrėjo sargybinį - Probrėkšmiais nužiūrėjo, ne probrėkšmom. Nemačiau dar tokio žodžio jokioje knygoje.

Tai jau nebe tas karys, su kuriuo kadaise keliaudavo medžioti lokių ar grumtis su naktį pabundančiais milžinais.  Čia stovėjo tik du senukai, gniuždomi vis sunkesnės metų naštos...
Šie sakiniai ganėtinai suvelia vaizdą. Žmogus pasižiūri į sargybinį, pagalvoja, kad jis jau lyg ir nebe tas žmogus ir staiga op - atsiranda du senukai... Blogis tame, kad tu vienaskaitą maišai su daugiskaita. Jeigu žiūri į du karius, tai ir galvoji apie du karius. Žiūri į vieną - galvoji apie vieną. O pas tave Leninizmas - Stalinizmas gaunasi...

Perskaičius norom nenorom imi galvoti, kad būtų visai nieko visa tai perrašyti lengvesne kalba. Atmosfera yra, siužetas kažkoks nusimato, veikėjai pakenčiami. Bet va pasakojimo stilius sunkokas, reikia prisiversti paskaityti. Nesu iš tų, kurie grožinę literatūrą skaito tam, kad smegenys apsikrautų trigubu darbu. Turėtų būti velniškai geras tekstas, kad prievartaučiausi. Šis toks nėra.
Sėkmės su antra dalimi.


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-21 21:41
Meškiukas
Taip ir galvojau, kad iš didelio rašto nuvažiavau į kraštą :) Dėkui, sebastianai,padėjai vienas iš tų "konfliktiškų" vietų pastebėti, kur geriau pagalvoti kaip kitaip parašyti arba išvis nerašyti. Kaip tik bandau taisyti ką pridirbęs.
Dar truputis kritikos (na gerai, ne truputis, o daug) ir bus malonu pačiam pasilikti diske :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-21 21:03
St Sebastianas
Perskaičiau ir nusprendžiau, kad nekomentuosiu ir nevertinsiu kol neperskaitysiu antrą kartą. Kaip supranti, antrą kartą įveikiau ir nusprendžiau išsakyti savo nuomonę.

Dėl skyrybos ir aš pastebėjau, kad yra negerovių, nors pats esu su ja kiek apsipykęs. Žodžiu, rekomenduoju ne bandyti prisiminti, o paieškoti taisyklių ir jas paskaitinėti. Su gramatika situacija geresnė, kliuvo keliose vietose supainiotos raidės. Arba gal tik man pasirodė, kad autorius parašė ne tai kas turėtų būti.

Kūrinys vartojimui daugiau mažiau tinkamas. Jeigu būtų daugiau, mano komentaras greitai pasibaigtų. Na, bet panaudojau ir žodelį mažiau, o tai reiškia, kad dabar pradėsiu bambėti.:]

Sudurtiniai ilgi sakiniai nėra blogai. Jei tik turi saiką. Jei esi pakankamai nušokęs nuo proto, tuomet galėtum ir visą romaną viename sakinyje sutalpinti. Tuomet iškyla klausimas ar neužmuši skaitytojo savo sakinuku? Negaliu sakyti, kad tavo sakiniai žudantys. Tačiau kai kur tikrai persistengta. Sakinio ilgis, jo struktūra, jame pateikiama informacija turi būti pagrįsta. Pagalvok ar pasieksi savo žodžiais tokio efekto, kokio norėtum. Nuotaiką sukuri neblogai. Galiu pajausti niūrias valdovo mintis, neišvengiamumo laukimą. Bet dėl to tu aukoji skaitymo lengvumą. Nesakau, kad kankinausi skaitydamas, tačiau lygiai taip pat galiu pasakyti, kad norėdamas miego tavo kūrinuko neįveikčiau.

Man yra yra tekę išklausyti moralų dėl to, kad suplaku į vieną atskirus gabalus ir nepalieku perėjimo. Dabar tai išgirsi ir tu. Tikrai buvau pametęs kur yra dabartis, o kur praeitis. Jeigu reikėtų chronologiškai išdėlioti tavo nupasakotus įvykius, nebūčiau tikras ar pirmiau gimė dukra, ar įvyko grumtynės prieangyje. Tikrai nesilažinčiau. Visiškai nebūtina dėlioti žvaigždučių. Gali paminėti "Valdovas jau matė skinhedų ir treninguočių razborkes. Tuomet dar jaunas jis šoko ant savo harlėjaus, žinomo Javos vardu ir nulėkė link alubario." Yra nuoroda, kad tai vyko seniai - valdovas buvo jaunas, anksčiau kūrinyje tu esi paminėjęs, kad jam jau pelenai byra. Na, nebent tavo tikslas buvo viską supainioti ir suplakti.

Yra stiliaus klaidų. Pavyzdžiui, sekantis yra tas, kuris paskui kažką rėplioja. Tarkime sekantis kvailį. Diena yra kita. Kažkur dar kažkokia negerovė buvo.

Kelios įdomesnės vietos.

Tik balkšvi akių obuoliai liko įbesti į lubas. Akių obuoliai yra ta dalis, kuri yra balta (na, jei nuo sėdėjimo prie kompo kraujagyslės neišsproginėja). Nesiimčiau tvirtinti, kad baltas apvalus daiktas yra į kažką įbestas. Na, nebent tiesiogine prasme  įsmeigtas.

Vienas vartininkų atsidusęs nupurtė pelenus nuo apsiausto. Dulkių niekur negalėdavai išvengti, tačiau jo žmona vis tiek paburbėdavo. Abu dirbtinai nusijuokdavo, koks jis nevalyvas ir vėl paskęsdavo kiekvienas savo mintyse. Vitrinoje pro kurią ėjau stovėjo naujutėlaitis automatas, turintis specialius giroskopinius stabilizatorius, galinčius fiksuoti vamzdį trijose ašyse, su optiniu taikikliu kuriame integruotas naktinio matymo įrenginys ir termovizorius. Tačiau aš žiūrėjau į kitą pusę ir jo nemačiau. Kokia nauda iš to dulkino sargo? Jei būtų paminėta, kad jis dulkinasi su karaliene, tuomet jau būtų galima traktuoti kaip kūriniui reikalingą elementą. Dabar mes jį galime sėkmingai pamiršti vos perskaitę.

-Tiesiog prisišliejau prie tos šešėlio kariaunos kaip žudikas. Na beveik ir nemelavau. Žinoma, vieną kitą nudobti teko, kad tikrai įrodyčiau savo žodžių teisumu. Jie juda lėtai, tyliai, bet vis dėl to juda. Negaliu patikėti, kad nepastebėjai to.
-Kiek?
-Ar kada bandei suskaičiuoti medžius miškuose?
Šitą perskaitęs aš įsivaizdavau kaip rubinakis įėjęs į kokį kaimelį laksto ir skerdžia vietinius gyventojus mosikuodamas savo naujuoju benzininiu keturių greičiui kardu, kurį jis meiliai vadino Husquvarna. Regėjau, kaip taškosi kraujai ir laksto išplėšyti mėsos gabalėliai... Ir staiga taukšt - pasirodo čia kalba apie priešų kiekį, o ne apie tai kiek kaimiečių rubinakis išskerdė. Negalima taip skaitytojų apgaudinėti.

Kaip debiutas visai neblogas. Na, tikrai galima pasikabinėti, tačiau šiaip vaizdas visai teigiamas. Nepaisant negerovių vis tiek įdomu kas vyks ateityje. Taigi, laukiam kitos dalies.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-21 20:20
Meškiukas
Na kaip matai, vis dar bandau iš jo kažką išspausti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-21 18:52
Žvėrius
Sutinku su Dvasių Vedle - smagu rasti čia tokį kūrinuką, kvepiantį senove ir nuotykiais :)
Skaitosi labai lengvai, įtraukia. Kai kurie sakiniai gal ir kliūna, bet klaidų didelių nepastebiu, kol jos akių nebado - o čia to nėra :)
Beje, turiu nuojautą, jog šitą kūrinuką jau kažkur skaičiau. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-21 14:26
Meškiukas
O, aš niekada ir nesigyniau, kad rašau remdamasis kažkuo dar skaitytu/matytu/girdetu. Vis gi, neabejoju, kad nori nenori galvoje šmėkšteli kažkokia nuotrupa ir tu ją perrašai savaip :)
Dėl dalių- parašyta viskas pilnai prieš gerus 5-6 metus, kai dar apimtas jaunatviško maximalizmo, kartais- tos pačios banalios romantikos bandai sukurpti kažką. Bet, daug ką išbraukinėju, nes nu...pačiam kvaila, kad tuo metu kai kurie dalykai atrodė labai normalūs :)
Skyryba, gramatika- muškit, keikit, peikit, man to reikia, nes ypatingai skyrybos ženklai šlubuoja pas mane, nors atrodo, kad mokykloje lyg ir neblogai sekėsi :( bandau vis prisiminti gramatikos taisykles, tikiuosi, su laiku ištaisysiu šią problemą.
Pabaiga...na, kvaila turbūt būtų atskleisti ką galvojau, bet kvaila nepripažinti, kad nesiekiu su šituo kūrinėliu detektyvo vertų istorijos vingių, bet ji vis tiek ne tokia, kokią nurodei, nors ir stengiuosi negrimzti į tą lietuvių klasikų mėgstamą dramatizmą ir neužbaigti a la Paskenduolė :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-21 13:51
Dvasių Vedlė
Oo, gal pagaliau fanastikoje atsiras ir man bendramintis, rašantis kūrinius, nereikalaujančius pernelyg didelės smegenų apsukos :) Sveikęs atvykęs!

Štai, o dabar apie kūrinį. Man patiko (priežastį žiūrėti aukščiau), tik pradžioje manęs niekaip neapleido jausmas, kad visa tai kažkur skaityta/matyta/girdėta. Idėja tikrai neoriginali. O kūrinys vis dar rašomas ar jau parašytas pilnai?

Taip, kol nepamiršau, paminėsiu, kad nemoki kompiuterinės skyrybos. Abipus brūkšnio reikia būtinai tarpelio, t.y. ne
-Čia tu ir klysti, -koridoriuje pasiekė
o
- Čia tu ir klysti, - koridoriuje pasiekė.
Beje, ir šiaip skyryba šiek tiek šlubuoja. Gramatinių klaidų lyg ir mačiau, bet dabar nebeatseksiu kur jos ten buvo.

Na, mano nuomone, su metaforomis tai tu rimtai užsižaidi, kartais skaitant tas net ima erzinti. Ant galo net ėmiau jas nesąmoningai praleidinėti. Kas per daug, tas nesveika. Kažkiek, žinoma, reikia, tai pagyvina tekstą.

Pabandysiu paspėlioti :) Medardas pilies nepaliks, žus kartu su ja. Danieliui užeis nenumaldomas noras ką nors išgelbėti, ir tai bus Vasarė. Jiedu kažkur keliaus ir kažką darys, įsimylės, galų gale nugalės blogį, susituoks, susilauks vaikų... Žodžiu, laukiu toliau:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 23:52
Meškiukas
Ajajai, neradau ar nematau žinutės redagavimo galimybės. Parašiau, paskui pagalvojau, kad ne viską.
Sutinku, čia aiškiai matomos tam tikros klišės, galbūt ir kas vyks toliau. Iš tiesų čia vienas iš tų menkų darbelių, su kuriuo norėtųsi išsiaiškinti iki galo- sutinku, kad galimos dvi išeitys- kažką spausti iš dabartinio ir ateityje džiaugtis pačiam, kad bent kažką sugebėjai pasirašyti ar tiesiog drąsiai trinti viską lauk, pasilikti idėją, apytikslius personažų bruožus ir kurti toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 23:20
Meškiukas
Būtent dėl šlubuojančio stiliaus šioje rašliavoje čia ir įdėjau :) Pagrindinė problema, kad man, asmeniškai, trumpi sakiniai neatrodo gražūs ir netyčiomis iš vieno dviejų padarau vieną.
Ilgai dvejojau ką iš savo kelių rašomų 'nesamonėlių' čia dėti, bet kadangi jutau, kad šioje ypatingai yra, taip vadinamų "stabdančių skylių", kur atrodo, jog žinau ką pasakyti noriu, tačiau nesigauna taip, kaip tikėjausi, apsisprendžiau pakankamai greitai.
Dėl pjovimo stiliuje gal ir norėčiau dar pasiginčyti, bet kol kas nedrąsu, kol nėra daugiau objektyviosios kritikos.
p.s.na į viduramžiškąjį pasakojimo stilių net ir nebandžiau gretintis, ne man tai. Iš tiesų tai čia bandymas žaisti vaizdiniais, metaforomis, bet jei ir kiti pasakys, kad nelabai išeina tai, žinoma, sekančioje ištraukoje stengsiuos to išvengti.
Dėkui už pastebėjimus
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 22:34
Fatal Error
Echem...
Kadangi girti ryto, be vakaro nevalia, tai va bus visko po biski:
Tai va siuzetas puse velnio, veikejas toks nieko, kentet galima. Na kad ir kaip be butu perskaiciau ir nesigailejau, vadinosi kazkiek sudomino.
Lengvas skaitalas, niekuom neipareigojantis, neapkraunantis emociskai ir psichologiskai.
Gramatikoje gal ir gryba pjaunu, bet pas Jus kuriny net ir as matau siokiu tokiu problemu su stilistika. As suprantu, kad bandoma parasyti tam tikru paskojimo stiliumi, kuris labiau atitiktu  viduramziskus laikus, bet gi cia jau gaunasi tusciazodziavimas.
Daugiau neprisimenu ka norejau parasyti, tai ziūresim kas bus toliau. Sekmes.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą