Tokia tikriausiai būna mirtis.

Ji sėdėjo šalikelėje ir pritraukusi prie savęs kelius šnabždėjo tik jai vienai suprantamus žodžius. Ji buvo sušalusi ir išsigandusi.
Kraujo pėdsakas driekėsi baltame sniege keletą metrų. Rodos, tik dabar ji pastebėjo kraujuojančias rankas ir koją. Nebuvo baisu. Ji palietė kruvinu pirštu kojos žaizdą; buvo matyti pro išplėštą džinsų medžiagą.
Žaizda gili. Ir tai buvo ne tik fizinė žaizda.
Paryčiais ji užmerkė akis.

Vėliau ji atmerkė apsunkusius vokus. Pastebėjo, kad yra ten pat. Tik jau nebe sėdi, o guli. Koją velniškai skaudėjo. Ji pabandė atsistoti. Galva sukosi. Nors keletą metrų paeiti iki pagrindinio kelio. Nors šiek tiek.
Ji nubraukė nuo veido plauklų sruogą ir apsidairė. Balta. Ir šiek tiek raudona. Jai tai priminė mamos lūpų dažus. Tokia spalva buvo padažytos jos lūpos, kai ji išsirengdavo pas savo vyrus.
Prisiminimas apie motiną susuko skrandį ir ji suklupo ant apsnigtos žemės. Giliai kvėpavo. Nes jei nekvėpuos, taip ir pasiliks čia gulėti.
Su kalės motinos prisiminimu ir skausmu, kuris, rodos, net nenori trauktis.
Ji pabandė dar kartą atsistoti. Sukaupė visas dar likusias jėgas. Nors jų ir nebuvo daug. Pabandė žengti vieną žingsnį. Žaizda pulsavo ir skausmas gelte gėlė. Dar keli žingsniai į priekį.
Staiga ji prisiminė, kad niekada nebuvo lifte. Kylančiu į keliasdešimtą aukštą. Jei ji dabar jame atsidurtų, turbūt liftas visai nekiltų arba kiltų nebūtin.
Paėjusi iki pagrindinio kelio ji pažiūrėjo ar kas nors atvažiuoja. Kažkokia mašina pasirodė horizonte.
Ji neįstengė pamoti. Tiesiog žvelgė į atvažiuojantį dailų automobilį ir laukė. Kol užsimerkė akys ir kojos nebelaikė. Pro mažus vokų plyšelius ji pamatė kažką labai šviesaus. Ir nusišypsojo. Tokia tikriausiai būna mirtis. Švelni. Kai nebeskauda. Ir girdi angelų sparnų plazdėjimą...