Blynai

O, sveika, gražuole. Ar matei kaip susičiulbėjo mūsų angelai, matei kaip maniškis žiūri į tavąją?
Duokim jiems privatumo, einam išgert po stiklinę toniko. Kakavos sakai? Nesvarbu, tik duok man savo ranką greičiau, einam iš čia.
O gal skrendam? Pasiskolinsiu savo angelo sparnus.
Kikeni, man rodydama į vyriškį apačioj, kuris garsiai repetuoja savo prisipažinimą meilėje. Jo žandai įkaitę, veidas išmuštas prakaito lašais, rankos dreba.
Sakai man, kad meilė visai nebaisi. Bet padedu tau prisimint, kaip joje tau prisipažinau aš. Tada vėl juokiesi, nuskindama kriaušę nuo medžio mums pro jį praskrendant.
Užsukam pas tavo senelius pasiskolinti peilio, kad galėtume kraušę padalint per pus. Tavo močiutė suvyniojo mums kątik iškepto pyrago į skarą, dar karštą padavė man į rankas. Pažadėjom ateit pietums kokią sekmadienio popietę.
Atisėdam ant fontano krašto, pristriksėjo mėlynas balandis. Kaipgi galiu neduot ir jam tavo močiutės pyrago. Žiūrėdamas į tave užsižiopsojau, eee, nagla žuvėdra pagriebė tavo močiutės pyragą man iš rankų. Sakai man, kad nebūčiau žioplas, net jei taip iki ausų isimylėjęs. Taip iki ausų, kad į tavo kakavą pridėjau šešis šaukštelius cukraus.
Jeigu iš kažkur atsirado patefonas, reik jį panaudot - nors mes ir nelabai mėgstam aštuonesdešimtųjų muziką, vis tiek paleidžiu plokštelę.
Linksėdamas galva atsistoju ir pradedu demonstruot savo originalius judesius - visada tave prajuokinu šokdamas. O mano tikslas - tavo šypsena.
Skrendam toliau. Rodai man į suvaržytus žmones ir stebiesi. O aš stebiuos, kad visi man teigia, jog saulė visai ne žalia. Aš tai aš - galėčiau būt ir daltonikas, bet juk tu irgi matai žalią saulę? Moterys neserga daltonizmu - susiraukiu.
Pajaučiau lašus ant veido. Oooooo, galėsim pašokinėt per balas ir sušlapt iki siūlo galo. Prašom daugiau lietaus, šokinėdami, taškydamiesi balose. Juk mes lietuj tiesiog vaikštom, o ne sušlampam, mes jį mylim, o ne skleidžiam skėčius. Tau juokinga kaip pasipurtau visas permirkęs, visai kaip tavo šunėkas Kuba.
Grįžtam pas tave. Liūtis nurimo, o mes taiiip norim dar daugiau lietaus - todėl jį pakeisim dušo srove. Na ką mum daryt, jei mes labai norim? 
Nusimetam rūbus ir aš priremiu tave prie sienos, visas išsišiepęs. ''Žiūrėk, mes padarėm lietų'' - sakau tau. Vėl juokies, subrukus savo pirštus man į plaukus. Sakai man, kad niekada nenustosi juoktis, kai aš šalia. Pamenu, kaip įkritau į krūmūs, tiesiog įšokau į juos - prašei nustebinti.
Išmirkę vandeny lipam lauk - per daug lietaus irgi negerai. Duodi man ranksšluostį, o aš išplėčiu akis - kam man ranksšluostis, jeigu aš moku kaip Kuba? Apsivynioju klubus ir basom kojom slidinėdamas per grindis nubėgu iki virtuvės.
Viskas - kepsim blynus. Apsitaškau plakdamas tešlą - patikiu procesą tau. Nusprendę, kad tėvai nesupyks, pasiskolinam dvi taures vyno. Išmėtai kone pusę daiktų virtuvėj - ieškodama formelių blynams. Išdidžiai paimu puodą su tešla ir pasakau, kad be formelės galiu padaryt žvaigždę ar širdelę keptuvėj. Tu neatsilieki - pasigiri, kad moki apverst blynus ore.
Valgėm beformius blynus su mėlynėm ir vis žvilgčiojom į dar du, prikibusius ant lubų. Dabar nepamaišytų tas mėlynas balandis arba žuvėdra.
Nusprendžiam, kad geriau bus pabaigt tą tavo tėvų vyno butelį. Už lango vėl nušvito mūsų žalia saulė, nuėjom į terasą, griuvom į krėslus, pasiemę vyną.
Kažkas paskambino į duris. Nueinam pažiūrėt. O ten maniškis angelas, gan įpykęs. ''Sakei, kad tik valandai pasiskolinsi sparnus''. Oiiii... Pasakiau jam, kad palikau juos kiemely prie vartų, tegu pasiema, man jų kaip ir nereik. Grįžtam į terasą juokdamiesi. Tikrai įpykęs buvo, turbūt daugiau nebeskolins.
Padėjęs ranką tau ant liemens, prisitraukiu šokiui. Saviškę uždedi man ant peties ir kartu linguojam klubais. Šypsenos iki ausyčių, akys tik žiba.
Prie židinio pradėjom kalbėt apie majonezo dangelius, baigėm aptarinėdami visatos ribas. Taip ir sumigom ant kailinio kilimuko.
Apsidžiaugiau ryte radęs tuos du blynus, vis dar prilipusius ant lubų.