poetui

kam toks rimtas nerimtas veidas?
kam tos kalbos į dangų užvertą?
kam tu sąvastį sąvą per tiltą,
nešdams įmetei, sudrumstei rimtį?

tarsi laimės ieškoti sutvertas,
tartum, aimanų daugel pažinęs.
tu verti poetus iš koto,
o išvirtę iš koto jie keikias..

Ir gal pameni, sakė jiems dievas:
„man nereikia nieko iš jūsų“
o tu pardavei sielą velniui,
sumokėjo tas grynu auksu..

bet kad ir koks grynas būtų tas auksas,
nenupirksi už jį nė meilės.
juk pavasarį skambant dalgiams
tirpsta auksas ir bąla pakaušis..