Jūrų laivyne tarnavęs,
dievas gerą išvaizdą davęs,
širdis žmonių užkariavęs.
Žingsniai pirmieji,
keliai akmenuoti,
tauriomis mintimis pamatuoti.
Į skruzdėlyno šeimą
įbridęs kirto, vežė
rąstus apkabinęs.
Keitėsi laikas
būdas ir tonas
nebereikėjo šitokios duonos.
Praeitis liko
tarsi šešėlis...
žiemos mėnesėlis...
Žvelgiant į ąžuolą
miško galiūną,
kuriam stiprybės visada būna.
Auštantis rytas būna jaukesnis,
prigėręs ąžuolo tvaiko, kurį
gyvenimas pusiausvyroj laiko.