pasaka apie bobutę

paryčiais
vos ima švist
ji keliasi
lėtai
keliasi taip pat
kaip ir kitus šimtus tūkstančius kartų
labai paprastai

tada apsirengia
nušlubuoja į tualetą
pasižiūri į veidrodį
ir mato ištirpusius tikėjimus
rytinėje tyloje
iš lėto
išgeria tirpios kavos puodelį
ir pasišildo vakarykščios sriubos
arba
pasikepina bulvių

šalta yra jos namuose
grumba pirštai

ir murka trinasi
į jos sutinusias kojas

pavargusios rankos (jos visada būna pavargusios)
laisto tris pelargonijas
žiūrinčias
į šlapiu asfaltu
alsuojančią gatvę

baltą, raudoną ir
tokią,
kuri niekada nežydi

tada ji susiranda plastmasinį maišelį
su gražia moterim
ir martiniu

užrakina duris
ir raktą pakiša po kilimėliu
gal vis dėlto
kam nors prireiks

ji išeina į parkus
paupius ir gatves
iš lėto
sugrubusiais pirštais
renka tąnakt nukritusias
žvaigždes
traukia jas iš balų
purvynų
iš rasotos žolės
ir purto jas nuo
medžių šakų

ji kruopščiai nuvalo į savo palto skverną
purvu apskretusias žvaigždes
nublizgina taip,
kad vėl imtų šviest milijonais vilčių ir tikėjimų
milijardais į jas žvelgusių žmonių akimis

ir visa tai
neša į taros supirkimo punktą

po 25 ct už vieną žvaigždę

už gautus pinigus eina į taupą
ir perka
taupinių kruopų
taupinio cukraus
taupinio batono
pienuko murkai
ir margarino „vilnius“