Sėdėjau su draugėm valgykloj ir kaip visada smagiai šnekėjom. Viena papasakojo apie savo arogantiškąją kanarėlę. Kita pasiguodė, kaip sunku anksti keltis ir vedžioti šunį. Trečioji draugė pasiskundė nevykusiu broliu.
Prie kitų staliukų irgi sėdėjo vienas kitas mokinys. Viena vaikinų komapnija laidė kandžias replikas mūsų adresu. Tiek to. Nepykom. Tik nusijuokėm ir vėliau prisijungėm prie jų. Vienas iš jų nerūpestingai permetė ranką man per petį ir pakštelėjo į skruostą. Draugiškai jį stumtelėjau. Kiti nusijuokė. Buvo smagu taip sėdėt. Ak, ta nerūpestinga jaunystė...
Paskui vaikinai nuėjo „už kampo“, o mes, panelės, likom valgykloje. Ir taip greit skambutis bus. Tik kur? Ak, taip. Prisiminiau. Į pamoką.
Ir vėl ta pati nuobodybė. Česnakais dvokinati mokytoja aiškina, kaip rašyti interpretaciją. Aš tai moku. Galbūt kiti tokie vėplos būdami ir nemoka. Įžanga, dėstymas, pabaiga. Rišlūs sakiniai. Vajė. Aš galiu jai dabar pat parašyt interpretaciją kokia tik nori tema.
Pakėliau ranką.
-Taip? -susiraukė mokytoja.
-Aš norėčiau parašyt interpretaciją. Dabar.
Mokytoja išsiviepia kaip Češyro katinas.
-Maironio eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“.
O ne. Maironis. Jis mano silpnoji vieta.
Visų akys nukrypsta į mane. Juk aš toji pasipūtėlė, kuri nori pasirodyt.
Mokytoja paduoda lapą popieriaus ir eilėraštį.
-Rašyk, -atsainiai mesteli.
Mokiniams duoda kitą darbą. Toliau neaiškina, kaip rašyti interpretaciją. Atsidūstu.
Prieš mane baltas popieriaus lapas. Permetu akimis eilėraštį.
Taip noriu paprašyt, kad kas padėtų. Atsisukau į draugę, sėdėjusią už manęs.
-Padėk, -paprašau.
Ji tik žvilgteli į mane akies krašteliu tarsi sakydama: „pati prisidirbai, pati ir tvarkykis. „ Suprantu, kad iš jos pagalbos nesulauksiu.
Atsisuku ir dar kartą perskaitau eilėraštį. Jokių minčių. Paimu parkerį. Drebančia ranka bandau suregzti sakinį. Nieko gero.
Po pamokos grąžinu mokytojai tuščią lapą.
Mokytoja nieko nesako. Paima lapus ir pasideda į stalčių. Nusišypso ir linkteli, kad eičiau.
Išeinu. Neatisukdama.
Ir juste jaučiu jos kandų akių žvilgsnį.