Vienos dienos aprašymas (1)

Ši keista istorija prasideda anksti ryte:

kol kas nežinomas veikėjas tyliai keliasi iš lovos, išsineria iš po nakties prakaitu išmirkusią pižamą, kurią jam padovanojo babulička, kad nesušaltų vienas miegodamas naktį, ir staiposi prieš kompiuterio monitorių, matydamas nuogo kūno atspindį. Jam tai patinka, kai niekas nemato. Nusimauna trumpikes ir atlieka triuką, kurį moka visi kultūristai, - lėtai pasisuka šonu, stipriai įtempęs raumenis... „Prisimenu, kai pirmą kartą norėjau išsitrinti aliejumi... “, pagalvoja pagrindinis šio pasakojimo veikėjas.
Tebūnie jis vardu Ko... visai kaip Kopernikas,

kuris buvo beeinąs iki spintelės, bet į virtuvę kaip tik įlenda motina ir lyg pasiutusi pradeda šaukti, kad nuo grandinės nutrūko šuo. Jis pajuokauja, neva, tu pati atrodai, kaip nuo grandinės nutrūkusi... Pajuokauja ir galvoja tik apie aliejų spintelėj. Ir motina, trumpai pasisukiojusi virtuvėj, tartum žinodama, kad jis tik dėl aliejaus atėjo, lepteli, kad paliktų jį vietoj, nes po to neturės kaip babai sausainių iškepti... Ko apsisuka ir eina atgal į savo kambarį, nes žino, kad prieš motiną nepašokinėsi;

o jo baba tuo tarpu miega svetainėje, nes daugiau neturi kur miegoti. Kartais Ko pagalvoja, kad baba kaip šuo, - kur paklosi, ten ir išmiegos. Gaila jam jos... Jei tėvas mažiau laiko praleistų garaže, gerdamas bei žaisdamas kortomis, jo babulia turėtų savo kambarį, savo lovą su televizoriumi ir savo sienas, ant kurių kabėtų šventos provoslaviškos ikonos, kurias ji dievina, bet dabar neturi kur sukabinti, nes tėvas neleidžia. Tam reikalui naudoja savo mažytę rusišką sekciją, į kurią susideda ikonas kartu su jų visų nuotraukomis. „Atrodom kaip jau būtume mirę... “, kiekvienąkart beviltiškai pagalvoja Ko... Kai pas baba ateina paplepėti draugės, ji rodo jų fotografijas ir garsiai giria. Tada Ko užsideda pagalvę ant galvos ir stipriai suspaudžia rankomis iš abiejų pusių, nes tuo metu norisi uždusti.

- Ar gali sutepti siuvimo mašiną?, - perkreiptu veidu tarpdury stovi susirietusi baba, nuleidusi akis, lyg ją ruoštųsi kas užmušti.

- Tai aišku, baba, dešimt litų bus, - ramiai atsako Ko ir stebi, kaip ji lėtai nuslenka prie lovos, atsisėda, ir ilgai ilgai grabinėja savo ir taip sudžiūvusius it razinos papus. Išsitraukia medžiaginį kapšelį ir vėl pasitaiso savo perdžiūvusias razinas.

- Jei ilgai galvosi, tai bus penkiolika, žinok..., - erzina savo babulią. Ir ji tada vėl pakyla tartum Titanikas, perplaukęs šitiek jūrų, šitiek vandenų, ir lėtai slenka atgal link jo. Liepia nupirkti dar giros, ir duoda dvidešimt. Ko kartais prieš babą pasukčiauja: nuperka kokakolos ir sako, kad tai gira, kurią ji labai mėgstanti. Niekas su juo nesiginčija, - atpila į stiklinę savo mielai babuliai, likusį turinį nusinešdamas į savo kambarį.

Taip šitų keistų veikėjų namuose vyksta derybos ir mainai.

*

Turbūt niekas neturi tiek sieninių laikrodžių, kiek turi jie: ir dideli, ir maži, ir kvadratiniai, ir apvalūs, ir su gegutėmis, ir be gegučių... Blogiausia, kad visi skirtingą laiką rodo, todėl kai naktį, vos tik Ko atsigulęs į lovą bando ramiai pasismaukyti, kambarius užlieja kiekvienąkart vis tas pats, tačiau skirtingais intervalais pasikartojantis garsas, - „tik - tak, tik - tak“... Todėl dabar Ko stovi, krapštydamas užpakalį, nes kartais ten atranda kažką  naujo, ir galvoja, kelinta dabar valanda?...

- Eik, tėvą pakviesk!, - šūkteli motina, pravėrusi duris, ir liepia niekur toli nepabėgti, nes tuoj valgys pusryčius kaip tobula amerikietiška šeimyna iš filmų, rodomų per TV.

- Gerai, mam, tik pautus prisidengsiu, - gražiai atsako Ko savo mylimai mamai, ir galvoja, kur galėtų būti tėvas?...

o tėvas dažniausia geria ir garaže žaidžia kortom. Ko su juo mažai turi reikalų, tiktai tada, kai reikia ko nors parnešti iš parduotuvės... Kai padaugina, ateina paklausti, kaip sekasi apskritai gyvenime; po to, kaip sekasi su kurvom ir kaip sekasi be kurvų?... Dažniausiai jis neturi ką atsakyti. Į tokius „gudrius“ tėvo klausimus labai ilgai reikia ieškoti tinkamo atsakymo, todėl nukerta, kad viskas lyg ir gerai... Tėvas jį apkabina, neva, geras sūnus, - mažai problemų, mažiau vargo. O Ko pabučiuoja į kaktą, ir tada jis susigraudina... „Tėvai, nesigraudink, nėra čia dėl ko snarglį tampyti“, ramina sūnus. O tėvas kiekvienąkart kartoja vis tą patį: kai tu turėsi vaikų ir tu verksi kruvinom ašarom!...

*

Nedidelis baltas stalas ir penkios taburetės, - iki kaulų, smegenų genijaus teptuko vertas vaizdas, atsiveriantis kiekvieną rytą toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku... Pusryčiauja kaip čigonai: trūksta tik tėvo kortų, kurias dabar Ko mato kyšančias iš jo marškinių kišenės, keleto smuikų ir poros gitarų; baba užsiimtu burtais iš delno, ji turėtų tik vieną akį, sėdėtų sukiužusi kaip kepta kriaušė, ant peties pasitupdžiusi kalbančią papūgą, kuri, babos paliepimu, pasakotų smalsiems žmonėms, kas jų laukia ateity, nes baba tik braukytų savo pajuodusiais pirštais svetimas delno linijas ir gertų juodą kavą be cukraus arba labai stiprią arbatą, dar kalėjime vadinamą „čefyrą“... Baba su papūga burtų, o šeima, - amžinai nepatenkinta motina, prasigėręs tėvas, sunkia odos liga sergantis katinas ir Ko vaizduotų bremeno muzikantus, taip kiekvieną rytą linksmindami vienas kitą...

Bet, deja, taip nėra, nes

tėvas norėtų pusryčiams ko nors stipresnio, o motina iškart puola į ašaras, drėgnomis akimis žiūrėdama į kamputyje sėdinčią ir viską smalsiai stebinčią babą... Ko sumišęs iškart perspėja, kad iki parduotuvės tikrai neis, nes lauke šalna. Tada tėvas svajingai pasiremia ranka smakrą ir paslapčiomis dirsčiodamas į babą, svajoja apie jos „vaistukus“ sekcijos trečioj lentynoj po skaromis. Jis dažnai ateina pas babą, tartum svečias atsisėda ant jos prasmirdusios lovos; o baba dažniausiai guli ir laukia mirties. Ji taip visad kartoja, kad kažko laukia, o ypač mirties, nors visi gerai žino, kad taip nėra... kai ją aplanko tėvas, tada akimirkai galbūt ir patiki, jog mirtis kvėpuoja tiesiai į veidą... O norėtų dar baba pagyventi! Norėtų sulaukti anūkų!! Svajoja bent paskutinį kartą gyvenime apskrieti kaimą savo mažyčiu dviračiu, o kaimo gale, kur prasideda miškas, - priskinti pilną glėbį žibučių ir jas visas nuvežti savo geriausiai draugei Kazimierai... Vien iš dėkingumo jai, kad ji greičiau pakratys kojas negu amžinai jauna baba, nes Kazimiera turi rimtų sveikatos problemų, - ją kamuoja hemorojus.


bus daugiau