SettaroMan galvoj negerai. Pirma todel, kad nebenoriu but vampyru. Kai tau beveik 600 metu tokiu kvailysciu galvot nebegalima. Jei jau esi vampyras tai ir esi. O antra vampyrai neraso dienorasciu. Cia turbut smegenys atsijunge, nes velniazin kiek laiko negeriau kraujo. Skoni prisimenu tik kaip senai senai valgyta delikatesa. Bet kvapo nepamirsiu niekada. Saldus, viliojantis, lengvai dirginantis snerves. Ech… Svejone. Zinoma kraujo aplink daug, bet jis netinkamas vartoti. Uznuodytas begales alkoholio, narkotiku ir rukalu. Jau net pries kasdamas dvylikametei susimastai ar verta. Ji tikriausiai turi ginkla ir nors negali nuzudyt tikrai suzeis, o ir kraujas jau uzkrestas. Tfu! Man 586 metai o as dar nelaikau saves itin brandziu. O jos jau suaugusios. Krusasi su 20-meciais, ruko, geria, tasosi po klubus. Debiles, kitaip nepavadinsi. Apskritai kuo ilgiau gyvenu, tuo maziau protingu zmoniu ir dalyku matau. Nebeliko nieko, vertybiu, tiesos, pagarbos ar meiles. Sunus zudo motinas, broliai brolius. Chaosas. Jei pries kokius keturis ar penkis simtus metu eitum gatve ir sakytum “as vampyras” nuo taves begtu, o dabar geriausiu atveju pasijuoks, siek tiek blogesniu uzvaziuos lazda galvon. Ir kur eina sitas pasaulis? Jau net pasiilgau durniu su kuolais ir kryziais, besivaikanciu visa nakti. Vis idomiau nei ziuret kaip visiem nusispjaut, jog katik kazka uzpuolei. Jau geriau paciam nuzudyt nelaimeli, nes pagalbos vistiek jam nesuteiks. Jis sliaus, prasys pagalbos ir niekas neprieis. O dar mus vadina monstrais… Zmones patys yra monstrai Supuve bedvasiai padarai… Nedaug kuo skiriasi nuo to, kokie bus karstuose. Supuve, sutrunyje, kaip ir sis kvailas dienorastis…
*** *** *** ***
Štai aš ir vėl rašau. Praėjo nemažai laiko, kol atsitiko kažkas, vertas prisilietimo prie popieriaus. Šį vakarą vėl medžiojau. Ech, krizė ir vampyrus kankina. Bet esmė ne tame. Grįždamas buvau gan neblogos nuotaikos tad nusprendžiau pasirodyti kaip žmogus. Vaikščiodamas pamačiau moteriškę, tempiančią sunkius maišus:
-Jums padėti gal?
-Nep…sk proto, asile. Pavogt maišus nori. Dink kol mentų nešaukiu.
Kelias akimirkas stovėjau apšalęs. Kada žmonės pasidarė tokie… nežmoniški?? Kur dingo paprastas naturalus gerumas? Pasitikėjimas? Man vis dar stovint kaip stulpui mane taranavo senutė. Netyčia žinoma. Kažkokie devynmečiai perplačiai eidami ją kliudė.
-Ar jums viskas gerai? - padėjau jai atsistoti, apvaliau, palydėjau iki suoliuko, kurį teko valyti nuo saulėgrąžų lukštų ir kramtomosios likučių.
-Ačiū vaikeli, neprapulsiu. Tu nesijaudink, čia tik įdrėskimas. - didžiam mano nustebimui ji ištraukė piniginę ir padavė 20lt.
-Už ką? - išpūčiau akis. - Juk nieko nepadariau.
-Padėjai atsistot, nepalikai gulėti. Nežinau kada be tavęs būčiau atsikėlus, sūneli.
-Bet… Bet tokie pinigai vien už tai, kad…. - mikčiojau
-Imk. Tu žmogus, o vien už tai verta mokėti. Tokie kaip tu Raudonosios knygos verti. Imk ir nesilaužyk, vistiek greit jų neturėsiu.
-Kaip tai?
-Man 73 metai. Atšvenčiau gimtadienį aną savaitę. Ir atėjus 12m anūkė tarp kitko pasidomėjo kiek turto jai esu užrašiusi. Kai paklausiau kodėl ji tuo domisi, pasakė jog mama su tėčiu jau 6m apie tai šneka. Juk seni žmonės tam ir reikalingi, kad išlaikytų juos. Aš juk sena, greit pasimirsiu. Ir aš jų mama. Nesvarbu, kad per tuos 6m man aplankė gal tris kart o paskambino gal 7 ar 8. O jiem prisiskambinti tas pats kas popiežiui. Už zonos ribų arba užimta. Anūkus mačiau gal kokius 6 kartus per gyvenimą. O gyvena ne už Atlanto, tik 35km nuo manęs. Tad imk vaikeli, tu nusipelniai. Nusipelniai labiau nei tie, kurie šitų pinigų siekia.
-Bet aš nepadariau nieko įpatingo. Tik elgiuos taip kaip man atrodo teisinga
-Ar gali padaryti dar vieną gerą darbą senai moteriškei?
-Taip, žinoma.
-Pasėdėk su manimi, jei niekur neskubi. Pasikalbėkime. Aš sena ir nieko nesuprantanti apie pasaulį, bet nugyvenau netrumpą gyvenimą ir turiu daug prisiminimų. Tai didžiausias mano turtas kuriuo noriu pasidalinti su tavimi. Ar tu kur nors skubi?
-Ne ne, tikrai niekur. Turiu visą amžinybę
Ji pasikuitė rankinėje, ištraukė voką. Tušinuku kažką apibraukė lape prirašyto popieriaus.
-Kai užmigsiu padaryk tai, kas apibraukta, veliau popierių gali išmesti. Gerai? Tai paskutinis mano noras.
Aš neprieštaravau. Ji buvo tokia nuostabi asmenybė, kad būčiau padaręs betką. Jutau šilumą, kaip nuo mamos…
Mes ilgai kalbėjomės. Tiksliau aš klausiau kartais ko perklausdamas, kartais nedrįsdamas nutraukti nuostabaus pasakojimo ir bijodamas sujaukti Šios sidabru puoštos galvos mintis, kurios nuolat šokinėjo ir be mano pagalbos. Bėgo valandos. Aš sužinojau vaikystės džiaugsmus, pirmosios meilės grožį ir tyrumą, draugystes, kelionių, kad ir netolimų džiaugsmus. Buvimo motina kančias ir euforiją. Jaučiaus lyg katik atradęs didžiulį lobį. Ir tada ji nutilo…. Žinojau kodėl, jaučiau jog ji nebeprabils. Turėjau pulti, kviesti greitąją, bet puikiai žinojau, kad nėra prasmės. Tad sėdėjau ir žiūrėjau i tašką sienoje, kol ašaros leido jį matyti. Kaip pačiam atrodė po šimto metų atsisukau ir širdis iškart pražydo. Ji šypsojosi. Paskutinę gyvenimo akimirką ji sypsojosi, taip kaip moka tik seni žmonės. Laimingi seni žmonės. Aš nužudęs begalę žmonių, tačiau pirmą kartą buvau ramios lauktos mirties liudytojas.
Pagaliau drįsau perskaityti man duotą popieriu. TESTAMENTAS. Rašyta daug, tačiau beveik viskas išbraukta. Po apačia tušinuku parašyta “Viską palieku naujam savo draugui, vieninteliam tikram žmogui kurį pažinojau. Žinau, kad teisingai ivertinsi ką gavai. Nelaidok, sudegink. Ir nesakyk jiems, kad miriau, nenoriu trukdyti tokiem užimtiem žmonėm. ”
Kadangi tai buvo paskutinis noras padariau kaip paprašytas. Urna su mano draugės pelenais stovi svetainėje. Buvau nuėjęs i jos namus (adresą radau pase). Kaip ir tikėjausi mažas senas namukas kuriame vagys apsiverktų. Nebuvo nieko turinčio bent kažkokią vertę. Tik neikainuojami lobiai. Prisiminimai…
*** *** *** ***
Vėl rašau, vėl mastau. Siela vėl negali tylėti. Ir iš kur aš būdamas vampyras esu toks humaniškas? Šaip ar taip šio dienoraščio nieks niekada neras, tad galiu rašyti tai, ką žmonės perdaug bijo pasakyti. Juk visi tokie mandagus, humaniški ir t. t. Tfu. Nereikia lia lia. Visi tokie tol, kol kasnors stebi. Juk kiekvienam svarbu autoritetas, aplinkinių nuomonė. Taip svarbu, jog galima užsimerkti prieš neteisybę, nedaryti nieko, net nuraminti graužiančią sąžinę. Štai iš kur smurtas mokyklose, kančios ir tylėjimas. Jau pirmoj klasėj išmoksti būtinos “tiesos”. Tylėk arba būsi ožys. Ir tyli. O dėl ko? Dėl to kad “autoritetingieji” taip liepė? Ar kad lengviau užsimerkti prieš tai kas vyksta? Šianakt dviejų vaikinų akivaizdoj perkandau gerklę merginai (šito nebūtų reikėję jei ji nebūtų rėkusi “prievartauja”. mano veikla su seksualine prievarta nieko bendra neturi). Mane šokiravo ne tai, kad jie nebandė jos gelbėti, o tai, kokiomis alkanomis akimis laukė, kada tikrai pradėsiu prievartauti. Pamatę kraują truput nusivylė, bet atsirado entuziazmas, gal pavyks pamatyt kaip ji miršta. Kas su jumis darosi, žmonės? Ar neužtenka to, ką matot per tv? Mirčių, kraujo, nelaimių. Jūs nepasotinami. Nejau kažkieno mirtis vėl tapo pramoga? Kaip galima tiesiog žiūrėti kaip kažkas miršta? Juk čia nebe Senovės Roma, nebėra gladiatorių. Aš vadinamas monstru, tačiau kaskart nužudant auką man sudreba širdis. Nebežinau kas geriau, ar tai, kad ignoruojat faktą, kad aplink miršta žmonės, ar kad tuo mėgaujatės. Monstras ne tas, kuris žudo išgyvenimui, o tas kuris tuo mėgaujasi. Tad bijau skaičiuoti, kiek pasaulyje yra monstrų. Man persunku suvokti, kaip liežuvis verčiasi kritikuoti kitą, netaip giliai ilindusį visuomenei i užpakalį, kaip tu pats. Kokio begalinio ižulumo ir sąžinės nepaisymo tam reikia. Jau rašiau, bet kuo toliau tuo labiau mane smaugia vienas klausimas, tad rašysiu jį nuolat. KAS SU JUMIS DAROSI, ŽMONĖS???
**** **** **** ****
Vampyram badas. Šiandien nepagavau nieko, tad vaikštinėju kaip zombis. Galva plyšta, skrandis piketuoja. Iš dalies mano paties kaltė, kad likau alkanas, bet nieko negalėjau su savim padaryt. Nesuprantu iš kur žmonės prisišvietę visokių nesamonių. Pvz tai, kad mes nepernešam sidabro. Šianakt viena mergina bandė mane juo nuvyt, nekreipdama dėmesio į tikrai nemaža visa matančios akies sidabro medalioną ant mano kaklo. Plius česnakai. Puikus prieskonis, tinka naudoti begalei dalykų. Bet ne vampyrų nuvijimui. Na taip, galima juos mesti į vampyrą ir laimėti sekundę ar dvi nes vampyras pradės juoktis iki nukritimo. Nežinau kaip iki lovos dašliaušiu, nes pilvą nuo juoko (ir alkio) skauda. Beje kas dėl lovų, tai karstas yra tik skonio reikalas. Jis patogus, bet man pritrūksta oro, tad naudojuos lova. Ir dar, viena rimčiausių vampyriškų tiesu. Mes religingi. Na bent jau dauguma iš mūsų. Ir į bažnyčią eitume jei naktį kas ileistų. Aš suprantu, kad kiekvienai butybei žmonės linkę kurti legendas, bet čia jau perdaug. Būtų juokinga, jei nebūtų verksminga. Turbūt reiks parašyt skundą popiežiui nes čia grynai bažnyčios pasakos. Tas pats kas su filmais. Jei statymas amerikiečių pasaulį ar visatą išgelbės amerikietis, jei rusų rusas ir t t. Tad jei kada sutiksit vampyrą prašau nemėtyti česnakų, nekišti prieš nosį kryžių ir nepilstyti šventinto vandens, kuriam beje taipogi esame atsparūs. Tokie dalykai jau nebejuokingi. Jie erzina. Erzina nemokėjimas ir nenoras suvokti kažko naujo. Nesugebėjimas toleruoti aplinkinių. Baimė, gimdantį nereikalingą agresiją ir žiaurumą. Kam visa tai? Kam nuodyti save tokiomis silpnybėmis? Nejau taip sunku suvokti vieną paprastą sąvoką? VISI MES SKIRTINGI, VISI LYGŪS. Atsibuskite ir praregėkite, nes dabar nematote, kokie kvaili esat. Kiekvienas gali padaryti pasaulį gražesni. Klausimas “ar to nori”…..
*** *** *** ***
Man reikia atostogų nuo buvimo vampyru. Pavargau nuo savo egzistensijos beprasmybės. Pavargau negalėt pasitarnaut pasauliui. Viduramžiais mes bent jau funkciją turėjom, gasdinom ir sėjom baimę, o dabar… Likom pajuokos objektai. Ech, pamiršau, kad daugiskaita mūsų rūšiai neitin tinka, liko tik keletas sugebėjusių prisitaikyt. Esam nykstanti rūšis. Tik va i Raudonąją knygą nepateksim, nes homo “sapiens” isitikinimu mes neegzistuojam kaip ir dvasios, demonai ar kiti padarai. Pasakyk tai mano pusbroliui, jį vilkolakis suplėšė į skutus. 1547m atrodo. Šiaip mes vampyrai, turim gerą atmintį, bet man su skaičiais nesiseka. Atvirai pasakius nesu tikras kada mano gimtadienis tad skaiciuoju nuo tapimo vampyru dienos. Daug ka taip skaičiuoja nes tapimas vampyru yra neitikėtinai įdomus ir deja skausmingas procesas. Ir netoks lengvas kaip per filmus rodo. Realiai vampyru tampi tik jei tavo kūnas pajėgus atlaikyt transformaciją. Šiaip ar taip man labai reikia atostogų. Tik kur keliaut? Dėl lėktuvo aisku, naktinis reisas. Dokumentus pagamins. Bet ar yra kelionė ir atostogų planas be saulės ir Papludymių ar slydinėjimo trasų. Keliauti buvo įdomu anksčiau. Galėjai pamatyt kažką, išmokt. Susipažint su istorija ir taip toliau. O dabar atostogų planas maždaug toks “skrydis –> viešbutis (nuo 1 iki 5 žvaigždučių, priklausomai ar pinigus taupei 5 ar 10m) –> koksnors muziejus ar teatras (apsimesim kad kelionė pažintinė) –> papludimys/slydinėjimo trasa/klubas –> skrydis atgal. Turbūt ir 1000 metų nugyvenęs nesuprasiu kuo Graikijos papludimys kitoks nei Vietinis. Koks tikslas važiuot į užsienį degintis, tapt mulatais o gryžus čia varyt ant juodaodžių. Dviveidžiai kitaip nepavadinsi. Patriotai vadinasi. Duosim į galvą juodaodžiui nes esam patriotai bet neduosim rusui nes mes tolerantiški. Kas čia per nesveikas išskaičiavimas? Kodėl ant juodukų visi patriotai o ant rusų, lenkų ir t t ne? Šiandien teko gelbėt juodaodį nes jis drįso važiuot viešuoju transportu. Vien už egzistensiją buvo išvadintas vsais imanomais keiksmažodžiais, o kai nesupratęs atsisuko paklaust, ką sakė, gavo galvon. Kur čia logika? Ach taip, logikos nėra. Duosim į snukį visiem, kurie nėra mes… Niekaip nesuprantu kodėl. Juk maistą jie valgo tą patį, perka už tą pačią kainą, mokesčius moka tuos pačius ir laikosi tų pačių istatymų. Tai kodėl juos reikia vyt iš Lietuvos, jei lietuvių yra turbut ir Šiaurės ašigalyje. Mes patriotai, į Lietuvą nieko neileisim (tiksliau kitų rasių) bet patys visas pasaulio šalis šturmuosim tūkstančiais. Džiaugiuos, kad nesu žmogus, nes mirčiau iš gėdos jei tektų juo vadintis. O ypač lietuviu….
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2010-02-18 04:37
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-23 15:08
:DDDDDDDD taip super skirias pavadinimas Vampyro dienoraščiai (The Vampire Diaries)ir šitas nu ne esme pralinksmino tai blenkaip :D Vampyram Badas :DDD
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-22 16:16
Chi chi... :)
Daug jėgų išeikvota šiam kūriniui, Lapei belieka palinkėti autoriui mokėti neskaityti komentarų "tarp eilučių" ir bent vieną suprasti. :) Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-22 15:52
dabar kažkodel daug kas rašo apie vampyrus...turbut daug kas prisižiurejas ,,saulelidžio'...
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 17:51
Jeigu šis dienoraštis būtų romanas, aš jo neskaityčiau. Vien dėl šito sakinio:
"Vampyram badas. Šiandien nepagavau nieko, tad vaikštinėju kaip zombis. " Skaitau jį kelis kartus ir galvoju - kas čia per naujadaras? Krizė Lietuvoj - taip, bet nuo krizės paprastai turinčių darbą mažėja, o ne gyvų būtybių. Vampyrui dzin ta krizė... Vadinasi, vampyras - visiškas mėmė. Baisiau baisaus. Apie tokius, atsiprašau, man nesinori nieko žinoti. Jeigu toks personažas mane užpultų, įtariu, nužudyčiau jį trimis taikliomis frazėmis. Nuobodu. Kai Stokeris rašė savo Drakulą, jo personažas bent jau buvo ohoho - klastingas, galingas, amžinai alkanas ir žinantis, kad už karsto ribų visados yra mėsytės. Taviškis vampyras... Na ne vampyras jis, ne vampyras! Manyčiau, reiktų padirbėti su personažu. Aišku, dabar vampyrologija - nedėkinga tema, nes kiekvienas naujokas turi polinkį patį pirmą darbą parašyti apie vampyrus ir taip užknisti fantastus. Bet, labai pasistengus, galima atgaivinti šią temą. Ateityje pats planuoju, o kol kas duodu dvejetą už pastangas ir linkiu tęsti - bet geriau nei dabar. Daug geriau. Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 17:02
Hmm. Atvejis truputį beviltiškesnis, nei man pasirodė iš pat pradžių.
Autoriau, ar esi skaitęs iš tiesų už širdies griebiančios literatūros? Neabejoju, skaitęs ar neskaitęs, tu vis tiek pasakysi "taip". Na bet tiek to, tarkim esi. Tai va, ar gali išvardint bent penketą bruožų, bendrų tai literatūrai ir tavo kūriniui? Gal pastarajame labai groteskiškai šaipomasi iš ydų? Gal tos ydos parodomos taip atvirai, kad net bloga darosi? Gal sugebama skaitytojui įteigti, kad jis yra dėl visko kaltas, nes elgiasi abejingai? Arba dar bent kas nors, ko ekspromtu nesugalvoju. Deja, to nėra. Ir pažymėsiu, kad reikia neapsakomai stengtis, idant visa tai būtų. Reikia turėti talentą, kurio pavydėtų didžioji dauguma kada nors bandžiusių rašyti. Prie to paties paminėsiu, kad tai įmanoma, ir net nereikia būti pasaulinio garso genijumi - visai neseniai rašyke buvo patalpintas kūrinys su pedofilijos elementais, dėl kurio kilo velniška diskusijų banga. Galime kiek norime svarstyti apie jo tinkamumą šioje svetainėje (taip, jis neatitiko taisyklių), bet efektas juk pasiektas: autorė per antipatiją palietė kiekvieno skaičiusio širdį. Taip pat neseniai, deja, negaliu pasakyti kada, išsitrynė puiki autorė vardu Coitus Interruptus. Ji rašė apie prievartavimus, mirtį, skurdą, kas tikrai nepalikdavo abejingų. Svarbiausia, kad tai darė net įsipaišydama į moralės normas - neminėdama per daug, tik tiek, kiek reikia norint suprasti. Ir vis tiek savo pasiekdavo, paskaičius ką nors iš "Marinatų" serijos belikdavo tik pusvalandį sėdėti susimąsčius ir netekus žado. Dabar mestelsiu nuorodą, kaip to pasiekti; autorius, jei nori, gali ją laikyti nerimta. Tokiu atveju nepyksiu. Tai štai, Settarai, žmonės nėra tokie jau beširdžiai ir abejingi, kaip tau atrodo. Nei vienas iš jų. Jiem tikrai gaila badaujančių vaikų, žudomų senelių ar valgomų gyvulių. Bet tas gailestis taip apsinešęs gyvenimu, kad negali pasiekti širdies gelmių, negali sukrėsti, lieka kažkur kertėje ir atfiltruojamas su nuolatiniu triukšmu. Nes gyvenimas vyksta kiekvieną dieną, kasdien mes atsiduriame ant atleidimo iš darbo ribos, kasdien kyla problemos su asmeniniais finansais ir konfliktai su aplinka. Tai užgožia viską, kas iš tiesų svarbu. Kaip sakė neblogas rašytojas ir oratorius D. Carnegie, "skaudantis dantis ar neužsivedantis automobilis žmogui bus visuomet svarbesnis už pusę milijono žmonių, žuvusių žemės drebėjimo metu kažkur Japonijoje." Tai štai, kaip gi prasimušti pro tą kasdienybės luobą, dengiantį mus visada ir visur? Būtent, berods jau atspėjai - padaryt kažką nekasdieniško. Tokio, kas išeitų iš gyvenimo ribų, tačiau liktų žmogiškojo supratimo ribose - o tai labai siauras tarpelis, iš vienos pusės apribotas žmogaus galimybių, iš kitos - asmeninių skaitytojo problemų. Ir norint sukurti gerą socialinės pakraipos kūrinį, reikia ant to tarpo balansuoti. Ne, tai nereikalauja kažko antgamtiško (pavyzdžiui kokio nors ten Vikšraičio fotografijos. Nieko ypatingo, nieko iš aukštųjų materijų srities, bet... iš koto verčia), tam tiesiog reikia gebėjimo ir polėkio. Kaip ir bet kokiam profesionaliam dalykui. Viskas, daugiau šia tema nebambėsiu, lai autorius pats gaudosi. Jis gali, tuo neabejoju, bet ar nori? Ar pasiryžęs dėl to paaukot "aš esu klasiškas rašytojas, tik niekas manęs nesupranta" iliuziją? Kaip jau kažkada minėjau, pamatysim ateityje. Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 17:01
Pradžia prajuokino. Sunku ką gero ir padoraus tokia tema parašyti todėl aš ir nerašau apie vampyrus, nes viskas kas gerą regis jau parašyta Anne Rice knyguose:) Bet pabandyti ką nors sukūrti galima:)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 15:26
vien diskusijos po darbu įrodo, kad jis nėra beviltiškas. išpildymas... gaila ne. lietuviškos raidės ir daug, daug kas jau paminėta. bet idėja gera! ir niekaip nesutiksiu, kad tavo vampyras negali būt toks koks tu nori. neabejotinai jis gali turėt tam tikrų tavo pridėtų savybių. svarbiausia šiam darbui - įvykis, jis būtinas, negali būt vien šie pamąstymai ir aš jo lauksiu. Nepaisant visų minusų, idėja man patiko, o tai juk svarbiausia. sėkmės ;)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 15:14
Yra žmonių, kuriems sakai, kad tai šūdas, jie mato, kad tai krenta iš subinės, užuodžia, kad smirdi, tačiau vis tiek valgo ir bando kitiems įrodyti, jog tai - šokoladas. Šis apibūdinimas yra grubus, netolerantiškas, gal kai kas net pasakytų, jog nepadorus. Tačiau jis teisingas. Teneapsidžiaugia autorius - ne jam pirmajam sakau tuos žodžius.
Bet apie viską iš eilės. [i]bet nesutinku keisti šio kūrinio esmės[/i] Kas yra esmės pakeitimas? Laikraštinio stiliaus rašinuko su klaidomis pavertimas normaliu fantastiniu kūriniu yra esmės pakeitimas? Elementarių gramatikos klaidų taisymas irgi esmės keitimas? ar juo labiau dėti jo į stalčių. Jame ir taip pernelyg daug mėgėjiškų rašliavų. Bandysi bombarduoti rašykus savo mėgėjiškomis rašliavomis? Ar bandysi įrodyti, kad tai iš kojų verčiantis šedevras, kurio esmę gali suvokti tik žmonės gebantys spręsi visatos problemas ir su kuriais kalba dievas? Tai nėra darbas skirtas skaitytojų pramogai. Jau pastebėjau, kad kūrinys skirtas šiurpinti skaitytoją klaidomis ir dejonėmis. Dėmesio, esminis sakinys! Net nesu tikras ar tai grožinis kūrinys. Taigi, mielas autoriau, jeigu jūs pats nesate tikras kokį tvarių sukūrėte, jums neatrodo, kad pirmiausiai reikėtų gerai, labai gerai pagalvoti prieš jį publikuojant? Šio kūrinio prasmė yra žadinti ir purtyti iš apatijos. Manau, kad tau netgi pavyko - ne vienas skaitytojas tikrai pabudo iš apatijos: "Deginti tuos subobutiškėjusius vampyrus, kad nepeizėtų savo dejonių! Laisvę fantastikai! Griežtas NE tokiai kūrybai!" Išrėkti kiekvienam skaitytojui į veidą "užtenka miegoti". Išrėkti? Vaike, tau net pasakyti nepavyko, ką čia bekalbėti apie rėkimą. Rėktum, jei skaitytojas perskaitęs tavo kūrinį sėdėtų stabo ištiktas, liedamas ašaras ir tik tegalvodamas kaip gaivinti meilę žmonių širdyse, kaip gelbėti bobukus ir diedutes. Štai čia būtų rėkimas.Tai ką tu parašei yra verkšlenimas. Skaityti šį darbą gali visi, tačiau suprasti pajėgia tik skaitantys tarp eilučių ir ne akimis, o širdimi. Jeigu nori, kad skaitytojas skaitytų tavo darbą kitu organu nei akys, privalai tinkamai parašyti. Jei rašai tekstą, visi skaitys tik tuo, kas skaitymui ir skirta. Jei parašai kūrinį, tuomet galima skaityti ir širdimi. Tad prašau komentuoti šį darbą kai/jei jį suprasite. Tad prašau publikuoti savo darbus, kai/jei rašysite kūrinius. O tada žiūrėsime mesti jį į stalčių ar ne. O tada žiūrėsime kuolinti juos ar ne. Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 05:59
http://www.rasyk.lt/dienorastis/apie-praradimus/354221.html
Kam laukti amžius? Juk galima čia ir dabar. Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 02:02
Visi Rašikai, kurie mane komentuoja. Turiu pasiūlymą. Esu dėkingas jums už klaidų, stilių ar savęs išraiškos pataisas, bet nesutinku keisti šio kūrinio esmės ar juo labiau dėti jo į stalčių. Jame ir taip pernelyg daug mėgėjiškų rašliavų. Šis darbas nėra skirtas tam, jog jį skaitytų kai nėra ką veikti ar prieš miegą. Tai nėra darbas skirtas skaitytojų pramogai. Net nesu tikras ar tai grožinis kūrinys. Šio kūrinio prasmė yra žadinti ir purtyti iš apatijos. Išrėkti kiekvienam skaitytojui į veidą "užtenka miegoti". Sutinku, jog daugumai į širdis jis nepasibels, tačiau jau yra keli vienetai, kurių gyvenimus jis pakeitė.
Skaityti šį darbą gali visi, tačiau suprasti pajėgia tik skaitantys tarp eilučių ir ne akimis, o širdimi. Tad prašau komentuoti šį darbą kai/jei jį suprasite. O tada žiūrėsime mesti jį į stalčių ar ne. Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-19 22:57
Gmitė labai jau prastos nuomonės apie mus:) Niekas čia nedergia ir nedergs. Visi čia tiesia pagalbos letenas, tik ne visi moka į ją įsikibti ir kai kada apsidrasko.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-19 22:44
Ne dergs, Gmite, o taisys ir lipdys rašytoją. Žinai, kiek žmonių į rašykus atėjo su tualetinio popieriaus nevertais teksteliais, o išeidami kepė šį tą nuostabaus? Gal Settaro bus iš tokių. Gal ne. Pažiūrėsim.
Autoriau, tas parašytas dalis gali įdėt, bet tik gerokai ties jom padirbėjęs. Praleisk su šiuo kūriniu bent savaitę, po valandą - dvi per dieną, sutarta? Skaitai, žiūri, kas gali būti blogai (nes tai, kas autoriui atrodys tik galimai negera, iš tiesų negera ir bus) ir taisai. Paskui pasivaikščioji, pravėdini galvą, ir vėl sėdi taisyt. Susirask keletą aukų, galinčių paskirt valandėlę kurpalo skaitymui, ir liepk joms sukritikuot tekstą, o paskui atsižvelk į kritiką (mama arba gera draugė netinka. Ne dėl to, kad iš moterų prastos kritikės - tiesiog reikia žmogaus, kuris pakankamai tavęs nemėgtų). Tai va. Neapvilk manęs, senio, nes žinai, kiek pastangų kainavo nepaspausti kuolą perskaičius pirmus du trečdalius? Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-19 21:07
Valkai, dėkoju už švyturį audringoje jūroje. Suteikei vilties. O komentarus aš skaitau kasdien, įsimenu, analizuoju ir mokausi. Kritika visuomet yra gėris. O dėl dienoraščio netvarkingumo idėjos tai ji jau įgyvendinta. Dienoraštyje yra 12 dalių, ir tai ko jūs čia pasigendate tikrai yra kitose dalyse. Ši dalis tik pati pradžia. Dar kartą ačiū.
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-19 19:29
Kažkokie pikti po šiuo kūriniu rašykai. Gramatinių klaidų čia tikrai nėra tiek, kad kuolą uždirbtų, o pati mintis (socialiai angažuota vampyroopera) dar mažai kur girdėta. Taigi paskaičiuokim, kiek čia išeina... Du. Nei daugiau, nei mažiau.
Apibendrintai manau, kad iš šito padaro galima išspaust pusėtiną skaitalą. Dar labiau paspaudus ties forma originalumo padaugėtų - kas, jei dienoraštis būtų rašomas kaip papuola, vieną dieną esemesais, kitą dieną ant popieriaus (su išbraukymais, pataisymais, kaip tai įkomponuoti - autoriaus išmonės reikalas), trečią dieną tiesiog pamirkytu pirštu ant viešojo tualeto sienos. Skamba pakankamai perspektyviai, ar ne? Dar reikėtų su pagarba įsiklausyti į nepailstančių komentatorių žodžius, nes jie nors ir pliurpia kas ant liežuvio (tai yra ant klaviatūros) užplaukia, bet kartais šį tą gero pasako. Taip, praverstų daugiau veiksmo, tiksliau to veiksmo aprašymų su analize. Lai vampyras vakarais prie dienoraščio prisimena, ką tokio per dieną pridirbo, vis šis tas. Nes dabar nėra visiškai jokio reikalo į kūrinį velti mitologinę būtybę, ji tampa balastu pagrindinei minčiai, o ne padeda šiai atsiskleisti. Truputis detalių: koliojimas tautiniu pagrindu atrodo visai prastai. Taip, lietuviai yra klaikūs rasistai (tiksliau nekenčia dviejų dalykų: rasistų ir kitataučių), bet nebūtina už tai juos nustumti kažkur į pragaro kampą. Visi žmonės vienodi. Tiksliau "visi skirtingi... tiesiog skirtingi" (ši frazė man patinka labiau už originalą), o iš to seka, kad visi tokie skirtingi, jog net darosi vienodi. Dar šiek tiek pabambėsiu apie esmę, o tada baigsiu beprasmišką komentarą, kurio autorius tikriausiai vis tiek neskaitys. Tai štai, ta esmė šiame kūrinyje bent jau egzistuoja: ir mintis, ir kelrodė žvaigždė, vedanti į jos išpildymą. Tik, matyt, autorius mažokai švino vienoj vietoj turi, kad apžiotų tiek, kiek atsikando. Išeitis? Praktika. Daug daug daug praktikos, ir būtent grožinės literatūros, o ne bloginimo. Šitas tekstas mano nuomone turėtų visam laikui stalčiun keliauti, o štai iš jo pelenų kada nors išdygs pilnavertis apsakymas, gal net užsitarnausiantis dvigubai ar trigubai daugiau pagarbos. Tai tiek. Sėkmės. Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-19 13:47
Hmmm...labai paskutiniu metu madinga aprašinėt (ir rodyt) vampyrus kuriu niekas negali nužudyt, išskyrus nebent sumalimą su kombainu i faršą ir kiekvieno faršo šaukšto palaidojimą cinkuotoj skardinėj giliai žemėje. Ir tai vampyras prisikels jei kažkas netyčia iškas visas skardines ir atidarys pamanęs jog tai turisto pusryčiai...
Nebijo česnakų, šventinto vandens, kuolo į širdį. :D Tikiuosi šitas nors dienos šviesoj neblizga? Kas toliau? Pagerintas vampyras, nebijantis dienos šviesos, mirtingas, ir galintis maitintis cepelinais vietoj kraujo? Ka visu tuo noriu pasakyti, tai kad vampyras yra tam tikras salygas turinti atitikti butybe. Tokiu atveju, bent jau mano nuomone, galimos tik dvi išeitys. Arba imi kažkieno sukurtą būtybę kaip savo kūrinio veikėją, su visais jo pliusais ir minusais, ir korekcijas darai tam tikrose ribose...Arba kuri savo butybe, kuriai gali tada jau sugalvot bele kokius pribumbasus, bet nevadini jos vampyru. Fantastika yra daug griežtesnis žanras negu šiaip proza. Tu ne tik turi sukurti pasaulį, kuriame galioja tam tikros taisyklės, bet ir pats tų taisyklių laikytis. Naudodamasis kažkuo, kas jau sukurta kitų, turi laikytis ir kitų sukurtų taisyklių. Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-18 16:20
Pats vampyras tiesiai iš Twillight'o (vėl), o mąstymas čia ne kokio nors antgamtinio padaro, o tavo ,mielas autoriau.
Vampyrui RŪPI žmonės - WTF? Vampyras maitinasi žmonių krauju taip? Jis užima aukštesnę vietą gamtos rate(tas ėda tą: vampyras is on top). Settaro, tu geri pieną? Jei taip, tau tikriausiai rūpi kodėl karvės šiais laikais uždarytos milžiniškuose tvartuose (ar kažkur pan.) ir nebeišeina į žaliąsias pievutes? Man asmeniškai nerūpi. Vampyras daug keliauja, tačiau rašo apie lietuvišką toleranciją. Požiūris juodukas Panevežy ir į Nigger New York'e ,manau ,kardinaliai skiriasi. Nėra veiksmo. Kaip jis tapo vampyru? „Fui fui kakie tie lietūviai, aš tai kitoks esu" No offence žinoma Rašai nuoširdžiai ir remiesi savo asmenine patirtimi(kitaip neįmanoma), tik gal reiktų kaipnors ją paslėpti po fantastikos kauke. O čia tėra tavo dienoraštis + Twillight'as = ? Anyways, linkiu sėkmės rašant toliau. P.S.:kaip matai čia gramatinių klaidų netoleruoja ;) Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-18 15:52
Lieti ašaras ir skųstis - silpnumo požymis. Stipri asmenybė imasi ryžtingų veiksmų, kad pakeisti tai, kas jam nepatinka.
Na, vietoje veiksmų dar galima parašyti apie neteisybę pasaulyje. Gal kas išgirs ir imsis net veiksmų (o ne vien tik rašymo). Bet net šio apsakymo sukurtasis veikėjas-vampyras nieko nesiima, nieko nedaro, o tik sėdi ir rašo apie savo apmaudą ir liūdesį į dienoraštį, kurio tikriausiai vistiek niekas neskaitys. Ir atostogų vampyrui reikia ne todėl, kad persidirbo, o todėl, kad pavargo nuo šios (lietuvių) visuomenės abejingumo. Neprisimenu autoriaus, kurio frazė skamba šitaip "Lengva paslėpti meilę, sunkiau neapykantą, o abejingumo paslėpti neįmanoma". Vampyras kaltina visuomenę abejingumu nors pats serga ta pačia liga. Kol vampyras savo dienoraštyje nerašys ką jis mylį ir dėl ko kovoja - tol dienoraščio (kūrinio) skaitytojai neturės už ką palaikyti tą vampyrą. Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-18 15:03
Tiesa sakant lieju, o pamatęs kaip kinai masiškai žudo kates ir šunis 3 dienas gėriau raminamuosius. Jūsų, mieli skaitytojai nejaudina todėl, kad jūs neprivalote išplėšti iš gyvenimo kiekvienos dienos, jog vėliau galėtumėte ją dar ir nugyventi (jei sugebėsite) o kai kurie privalo.
Dėl skonio nesiginčiju, kritika priimta, analizuojama bei iš jos mokomasi. Atvirai sakant man garbė, jog St Sebastianas mane komentavo. |
  |
©
2001-2025 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |